Šrimad Bhagavatam skelbia, kad Šri Krišna, tai Svayam Bhagavan arba kitaip tariant, pats Viešpats. Rama, Nrisimha, Vamana ir kitos inkarnacijos, tai jo daliniai įsikūnijimai. Panašiai, Vraja, dhama arba Krišnos buveinė, yra svayam dhama, arba – pirminė buveinė. O kitos dhamos yra dalinės Vrajo apraiškos. Lygiai kaip madhurya, arba Krišnos grožis ir saldumas pranoksta jo dalinių apsireiškimų madhurya. Vrajo madhurya pranoksta dalinių Vrajo apraiškų madhurya. Todėl nenuostabu, kad noras gyventi Vrindavane ir paragauti jo saldesio gali apsireikšti kitų Krišnos inkarnacijų protose.

Prieš du šimtus metų, toks noras gimė Šri Jagannathos prote. Jaganatha gyvena Puryje, Šri Murti, dievybės pavidale. Dievybė, besistengianti įgyvendinti savo norus, pilnai priklauso nuo jai tarnaujančio atsidavusiojo. Iš tiesų, Viešpats apsireiškia murti formoje tam, kad galėtų mėgautis atsidavusiojo meilės tarnyste. Atsidavusiojo siela ikūnyta materialiame kūne, tai reiškia jog jis gali tarnauti Viešpačiui tik tuomet, jei Viešpats apsireiškia murti formoje, tokiu būdu nusileisdamas į atsidavusiojo lygį. Viešpaties apsireiškimas dievybės pavidale, vienu metu yra pasitenkinimo ir užuojautos aktas. Jis pasitenkina, nes tokiu būdu išpildo savo norą pasimėgauti atsidavusiojo meilės tarnyste, kurios Viešpats visą laiką trokšta, nežiūrint netgi į tai, jog jis tobulas visuose aspektuose. O užuojauta slypi suteiktoje galimybėje atsidavusiam tarnauti Viešpačiui, taip jis atveria jam kelią link išsivadavimo iš majos nelaisvės. Murti, nors yra panaši į įprastą statulą, lygi Viešpačiui visais aspektais, išskyrus tik jo paties nustatyta priklausomybe nuo atsidavusiojo.

Jagannatha pradėjo ieškoti atsidavusiojo, kuris galėtų nunešti jį į Vrindavaną ir ten būnant atlikti jam meilės tarnystę. Jam nereikėjo ilgai laukti, nes jis rado tinkamą sielą Haridase, šventajame atsidavusiame, kuris vykdė sadhaną ant Yamunos kranto Vrindavane. Jis garbino Jaganathą ir dieną naktį verkė, trokšdamas gauti jo daršaną. Ir kartą Jaganatha atsirado priešais jį. Haridas buvo taip sužavėtas jo grožiu, kad nesugebėjo atplėšti nuo jo akių. Tačiau jis negalėjo žiūrėti į jį be galo ir prarado sąmonę. Savo lotosine ranka Jagannatha palietė jo galvą ir grąžino jam pojūčius. Grįžęs į sąmonę, jis tuoj pat puolė prie Jagannatho pėdų. Jagannatha pasakė: „Haridas! Aš patenkintas tavo atsidavimu ir aistringai trokštu tavo meilės tarnystės. Nueik į Jagannathą Purį. Šiais metais, ašadhos mėnesį, seną Jagannathos murti pakeis nauja. Atnešk seną murtį į Vrindavaną, instaliuok ir tarnauk jai.” Pasakęs šiuos žodžius Jagannatha dingo. Haridas labai nuliūdo dėl jo dingimo ir vėl prarado sąmonę. Atsipeikėjęs, jis prisiminė Viešpaties įsakymą ir pradėjo ruoštis kelionei į Purį. Tais laikais dar nebuvo geležinių bėgių. Haridas drauge su mokiniu grupe, šlovindamas savo Viešpatį, nuėjo pėsčia, keliaudamas per džiungles ir kirsdamas upes.

Kai jis pasiekė Jagannathą Purį, mieste vyko grandiozinis festivalis. Po trisdešimt šešių metų, palankų ašadhos mėnesį, turėjo būti pakeistos dievybės. Milijonai žmonių iš įvairių šalies kampų atėjo pamatyti šventę. Mieste knibždėjo renginio scenos ir beprecedentis visuomenės džiaugsmas.

Haridas aplankė pagrindinį šventyklos dvasininką ir paprašė seno Jagannathos murti. Dvasininkas atsakė: „Aš neįpareigotas išspręsti šio klausimo. Tau reikia kreiptis pas karalių.” Tuomet Haridas nuėjo pas karalių. Karalius su pagarba nusilenkė ir paklausė, kuom jis galėtų padėti. Haridas papasakojo apie Jagannathos nurodymą ir paprašė seno murti. Jo prašymas pastatė karalių į keblią padėtį. Jis pasakė: – „Maharaja! Jagannatha įsakė tau, tačiau man jis nedavė panašaus nurodymo. Laikantis senų tradicijų, kiekvieną kartą kai vyksta murti keitimas, senos dievybės perduodamos vandenynui. Kaip aš galiu nusikalti amžiaus senumo tradicijai be Jagannathos įsakymo? Todėl šiais metais, sena Jagannathos murti irgi bus perduota vandenynui.” Haridas giliai iškvėpe ir pasakė: „Tebūnie. Kai seną Jagannathos murti panardins į vandenyną, mano kūnas irgi nuskęs.”

Haridas pažadėjo pasninkauti. Jis atėjo prie vandenyno ir atsisėdo ant kranto, laukdamas galimybės nusiskandinti kartu su Jagannathos dievybe. Tą pačią naktį, Jagannatha pasirodė karaliui sapne ir tarė: „Mano atsidavęs atėjo pas tave ir pagal mano nurodymą paprašė mano murti. Tu pasielgei netinkamai, neigiamai jam atsakęs. Jis dabar ant kranto pasninkauja. Nueik, paprašyk jo atleidimo ir nusiųsk seną mano murti kartu su juo į Vrindavaną.”

Karalių apėmė stipri baimė. Jis tuoj pat prabudo ir nuėjo prie vandenyno kranto, kur Haridas laukė momento, kuomet seną murti pradės nardinti į vandenyno bedugnę. Jis su suglaustomis rankomis atsiprašė ir pažadėjo išpildyti jo prašymą. Po naujų dievybių instaliacijos, karalius įsakė senas Jagannathos, Balaramos ir Subhadros murti pasodinti į jiems vertą vėžimą ir lydint kareiviu nuvežti į Vrindavaną. Jis taip pat davė Haridasui pakankamai pinigų ir būtinus aksesuarus tarnystei Jagannathai Vrindavane.

Haridas drauge su savo mokiniais ir dievybėmis, kelių mėnesių bėgyje pasiekė Vrindavaną. Kelionės metu jie sustodavo jiems patinkančiose vietose ir rengdavo šventes. Atvykę į Vrindavaną, Haridas pastatė dievybių šventyklą, toje pačioje Yamunos kranto vietoje, kur Jagannatha jam pasirodė. Po būtinų ritualų jis instaliavo dievybes. Dievybes yra ten iki šios dienos. Ši vieta vadinasi Jagannatha Ghat. Ratha yatros šventės metu, didelės atsidavusiųjų grupės gali gauti Jagannathos daršaną tiesiai Vrindavano gatvėse.