Bhakti, tai gravitacinė jėga, veikianti dvejomis kryptimis. Ji traukia bhaktą, atsidavusį, link Bhagavano, Viešpaties, ir Bhagavaną link bhakto. Bhagavaną traukia bhaktas todėl, kad palaima, atsirandanti iš bhakti, kuri gyvena bhakto širdyje, jis patenkina netgi daugiau, negu palaima, ištekanti iš Jo asmeninės prigimties. Kai tik bhakti gėlė pražydi atsidavusiojo širdyje, Bhagavaną, panašų į bitę, patraukia jos aromatas.

Bhakti gėlė pražydo Jayakrišna Dasa Babaji iš Kamyavano širdyje ir Krišna negalėjo atsispirti nenuskubėti paskui jį. Jayakrišna Dasa Baba buvo šventasis, Gaudiya vaišnavas Šri Gangamatos Goswamini linijoje, kurios vardu pavadintas Gangamata Mathas Puryje. Niekas nieko nežinojo apie jo guru arba gyvenamąją vietą prieš ateinant į Vrindavaną. Jis praktikavo sadhaną po medžiu, ant Bimala kundos kranto, Kamyavano miške. Kuris laikui bėgant dalinai pavirto į kaimą.

Daugelis laikė Babaji aukšto lygio šventuoju. Tačiau berniukai-piemenukai, ateinantys į Kamyavaną ganyti karvių, dažnai iš jo tyčiojosi. Todėl Baba pradėjo galvoti apie nuėjimą į atokesnę vietą, kur jis galėtų praktikuoti sadhaną be trukdžių. Tačiau vietiniai gyventojai šią mintį laikė blogu ženklu. Ir jie pastatė jam mažytę trobelę. Baba kartojo japą ir dieną naktį meditavo. Jis praktiškai nemiegojo. Miegas ir budrumas, tai materialaus kūno funkcijos. Šventieji, iš Jayakrišna Dasa kategorijos, kurie pakylo virš kūno poreikių ir realizavo savo dvasinę prigimtį, niekada nemiega ir nebudi. Jie gyvena aukštesniuose sąmonės lygiose.

Tais laikais Kamyavan priklausė Bharatpuro karaliui. Raja, karalius, sužinojo apie dvasinius Jayakrišna Dasa pasiekimus ir užsidegė noru jį pamatyti. Tačiau visi jo bandymai susitikti su Baba buvo nesėkmingi, nes anas nebendravo su žmonėmis panašiais į karalių, kurie buvo pilnai panirę į materialią veiklą ir uždarbį.

Įprastai, kiekvieną vakarą Baba eidavo į kaimą prašyti madhukarį, išmaldos. Vieną kartą, kai jo nebuvo namuose, apsirengęs paprastu valstiečiu, karalius atėjo ir atsisėdo šalia jo trobelės durų. Atėjo laikas Babai grįžti namo, tačiau tik praėjus jam pusę kelio, jis staiga sustojo ir apsisuko atgal. Baba sugrįžo į kaimą ir garsiai surėkė: „Draugai! Mano troba dega! Ateikite ir užgesinkite ugnį.” Kaimo gyventojai nubėgo link jo namuko. Jie buvo nustebę, vietoj gaisro, pamatė valstiečiu persirengusį karalių. Pagarbiai pasisveikinę, padarę namaskarą, jie patarė karaliui nebūti pernelyg atkakliam savo pastangose susitikti su Baba prieš jo valią. Nes niekas, kokiu tik išaukštintu jis nebūtų, nesugebėtų priversti Babos padaryti ką nors prieš jo valią. Karalius susitaikė su Babos noru ir grįžo į savo dvarą, nesijausdamas įžeistas, tačiau su pakitusia širdimi. Šis atvejis padėjo jam suvokti savo jėgos ir turtų nenaudingumą. Jis tapo nuolankus ir laisvas nuo materialių prisirišimų. Ir greitu metu, Baba praliejo jam savo malonę.

Atsidavimą Krišnai, baba praktikavo ilgą laiką. Jis buvo apimtas sielvarto ir nerimo, nes Krišna vis dar nepalaimino jo savo daršanu. Vieną dieną, kai jo Krišna viraha, kančios dėl išsiskyrimo su Krišna pasiekė apogėjų, berniukų-piemenukų minia susirinko ant Bimala kundos kranto. Berniukai pasibeldė į jo namelio duris. Tačiau nebuvo jokio atsakymo.

Tuomet jie garsiai sušaukė: „Baba! Mes norime gerti. Duok mums vandens.” Tačiau Baba nekreipė dėmesio. Jis manė, kad berniukai atėjo specialiai tam, kad sukelti jam neramumų. Piemenukai vėl surėkė: „O, Bengali Baba! Koki tu badžaną vykdai? Kokia prasmė nuo tavo badžano, jeigu jis daro tave beširdžiu? Kodėl tu negali išeiti ir duoti mums vandens? Argi tu nežinai, kad tai įžeidimas – ignoruoti troškulio apimtą žmogų?”

Po tokių žodžių, Baba išėjo iš namelio su pagaliu rankose. Tik atvėręs duris, jis labai nustebo, kai pamatė daugybę berniukų-piemenukų, vieną už kitą gražesnius. Jie švytėjo. Ten pat buvo didelė ir nuostabi karvių banda, kurių jis anksčiau niekada nematė. Jo pyktis tą pat akimirką išgaravo. Jis paklausė vieno iš piemenukų su povo plunksna karūnoje: „Berniuk! Kur tu gyveni?”, „Aš gyvenu Nandagaone”, – atsakė tas. „Kuo tu vardu?”, „Mano vardas Kanaja”. Vėliau Baba paklausė kito berniuko, stovėjusio šalimais: „O kuo vardu tu?“, „Baladau”, – atsakė berniukas. Kanaja pasakė: „Baba, iš pradžių duok mums atsigerti, mūsų burnos taip išdžiūvo, kad mes negalime kalbėti.”

Baba neturėjo nei puodelių, nei stiklinių. Todėl berniukai sudėjo savo delnus ir Baba pilė į juos vandenį tiesiai iš savo asočio. Kuomet Kanaja gėrė, vanduo tekėjo ant žemės, nes Baba nepataikė į delnus, ir nei vienas iš jų to nepastebėjo. Kiekvienas buvo kaip užkerėtas. Panirę į vienas kito stebėjimą. Tokia buvo jų vienas kitam meilės magija. Ir tik po kurio laiko, stebint šią sceną, visi piemenukai puolė juoktis ir ploti. Jie atsigavo ir sėkmingai užbaigė vandens gėrimo procesą.

Po to Kanaja pasakė: „Baba, atkreipk dėmesį! Mes ateiname čia kiekvieną dieną, įveikdami didelius atstumus, ir grįžtame kankinami troškulio. Nuo šios dienos, mes kasdien eisime pas tave. Būk maloningas, turėk mums savo namelyje gaivinančių gėrimų.“ Baba atsakė: „Dar kas. Daugiau manęs netrukdykite”. Ir tuoj pat pasislėpė, užtrenkęs po savęs duris. Tačiau kažkas buvo taip magiškai patrauklu piemenukuose, kad tik užtrenkęs duris, jis iškarto pajautė stiprią pagundą vėl jas atidaryti, kad dar kartą į juos pažvelgti. Savo nuostabai, jis atrado kad visi berniukai-piemenukai kartu su karvėmis dingo. Kur jie galėjo dingti per vieną sekundę? Kas tai? Sapnas ar haliucinacijos? Tai negalėjo būti sapnas, nes Baba buvo pilnai pabudęs. Taip pat negalėjo būti ir haliucinacijos, nes tai buvo dar gyvesnė ir tikresnė negu bet kas, kada nors atsiradusio prieš Babos akis. Maža to, saldus ir šiek tiek iš proto varantis piemenukų kūnų aromatas tvyro ore ir vanduo, nubėgęs ant žemės, stovėjo baloje prie durų.

Netikėtai Baba suvokė, kad Kanaja ir Baladau, iš tiesų, buvo Krišna ir Balarama, tie, kuriuos jis garbino. Bhavos, emocijų ir bhakti bangos šėlo jo kūne. Skruostais tekėjo ašaros. Jis buvo perpildytas džiaugsmo ir emocijomis nuo minties, kad gavo Krišnos, jo sielos turto daršaną. Tačiau laimė apsivertė kančia, kai jam atėjo kita mintis, kad jis, panašus į kvailį, pasakė Jam daugiau čia nesirodyti. Kančios buvo nepakeliamos, jo širdis plyšo į gabalus. Bet Krišna, jeigu išsiskyrimo skausmas atsidavusiam tampa nepakeliamas, niekada neapgauna jo lūkesčių. Su kerinčia šypsena jis atsirado priešais Baba. Bet jis atsirado tik tam, kad pakartotinai pradingti. Prieš išsiskiriant, Krišna pasakė: „Baba! Aš ateisiu pas tave rytoj ir niekada daugiau nepaliksiu vėl.”

Kitą dieną pas Babą atėjo senolė kartu su Šri Murti Gopalo ir pasakė: „Baba, aš tapau bobute. Aš daugiau nebegaliu tarnauti Gopalui. Aš paliksiu Jį tau, kad tu pats Jį prižiūrėtum.” Baba atsakė: „O kur aš gausiu dalykus, būtinus tarnystei jam?”, „Nesirūpink dėl to. Viskas kas būtina tarnystei Jam, ateis pas tave kiekvieną dieną.” Pasakius tai, sena moteris išėjo. Tą pačią naktį, senolė, Vrindadevi pavidalu, Vrindavano deivės, atsirado priešais Baba sapne ir palaimino Jį. Baba suvokė, kad pas Jį atėjo Krišna, Gopalo pavidalu, kaip ir žadėjo, kad niekada jo daugiau nepaliks. Iki gyvenimo galo su atsidavimu jis tarnavo Jam.

Baba buvo madhurya rasos sadhaka. Mirties akimirka jo elgesys akivaizdžiai tai įrodė. Paskutiniai jo žodžiai skambėjo: „Kur mano lachanga, sijonas, kur mano angija, pelerinas, kur mano čoli, palaidinė?” Tai buvo ženklas, kad kai jis palikdavo materialų kūną, galimai išgirdo fleitos garsus ir paskubomis ruošėsi pasimatymui su Krišna, savo dvasiniame, siddha deha kūne, moteriškame pavidale su moteriškais rūbais.