Vrajos Šventieji – Adikešava Dasa

Turinys

Šri Nandakišor Dasa Goswamipad

Geneologiškai Šri Nandakišor Dasa Goswamipad priklausė septintai Šri Nityanandos Prabhu palikuonių kartai. Jis buvo jaunesnysis Šri Rasikanandos Prabhu sūnus, gyvenęs Purunija Patoje, Bakuros rajone, Bengalijoje. Būdamas Nityanandos Prabhu palikuoniu, jis, pagal vaišnavų tradicijas, buvo visų vaišnavų gerbiamas. Ir nesvarbu ar jie buvo jaunesni ar vyresni, turtingi ar vargšai, namų šeimininkai, arba tie, kurie atsižadėjo pasaulio. Tai plėšė jo širdį, nes nuo vaikystės būdamas tikru vaišnavu, jis laikė save žemiau labiausiai puolusio žmogaus. Maža to, pernelyg didelė pagarba sadhakai yra rimta kliūtis. Jis norėjo vykdyti bhajaną vadovaujant dvasiniam mokytojui, guru, kuris būtų suvokęs Dievą. Tačiau niekas neišdrįsdavo priimti jo į savo mokinius. Juk jis buvo Nityanando palikuoniu, kaip galėtų kas nors išdrįsti jį priimti į savo mokinius, kai jis pats nuo gimimo yra mokytojas?

Sekantis sunkumas buvo susijęs su amžiu senumo šeimos tradicija. Tradiciškai, Nityanandos Prabhu palikuonys kurdavo šeimas ir inicijuodavo mokinius į dvasinį gyvenimą. Pagrindiniu Goswami šeimų finansiniu šaltiniu būdavo paaukojimai. Nandakišoro tėvai norėjo, kad jis sektų šeimos tradicijomis. Tačiau Nandakišor nusprendė visą savo gyvenimą saugoti celibatą ir nieko neinicijuoti į mokinius, kol pats nesuvoks Krišnos. Kai tėvai derėjosi dėl jo vestuvių, Nandakišor atsidūrė kryžkelėje ir svarstė, ar jam derėtų elgtis pagal tėvų valią ar slapta atsižadėti pasaulio, išeiti į Vrindavaną ir neišduodant savo kilmės, vadovaujant šventojo, sidha mahatmos, pradėti laikytis sadhanos. Jis pasirinko antrą ir slapta pabėgo iš namų į Vrindavaną, kur prižiūrint Šri Višvanatha Čakravartipadui pradėjo daryti bhajaną. Tais laikais jis buvo žinomas šventasis Čaitanya sampradajoje. Kurį laiką niekas nežinojo, kad Nandakišor yra Nityanandos Prabhu palikuonis.

Jo mama labai pergyveno. Ji išsiuntė žmones į skirtingas puses ieškoti sūnaus. Vienas iš jų atėjo į Vrindavaną. Ten būdamas, papasakojo Višvanathai Čakravarti apie Nandakišoro kilmę ir perdavė jo mamos prašymą, kad sūnus grįžtų namo ir vestų.

Višvanatha Čakravarti pasakė Nandakišorui Prabhu: „Tu padarei įžeidimą, paslėpęs savo vardą. Bet tu priėmei mane, kaip savo šikša-gurų. Jeigu aš paprašysiu tavęs guru-dakšinos, paaukojimo už mokymus, ar tu man ją duosi?” “Kodėl ne?” – Atsakė Nandakišor. “Maloningai pasakykite, kokią dakšiną aš turėčiau jums duoti?” – Paklausė jis. “Kaip dakšina, tu privalai grįžti namo ir vesti.”

Nandakišor turėjo paklusti. Jis grįžo namo ir vedė. Greitu metu pas ji gimė sūnus.

1872 metais jis vėl grįžo į Vrindavaną. Šį kartą su savimi pasiėme savo dievybes Šri Nitai-Gauranga ir instaliavo jas Šringarvate, kur jas garbina iki šios dienos. Šringara reiškia aprangą, o bata – banjano medį. Tai vietovė, kur Krišna po banjano medžiu puošė Radharani. Karalius Džodhapura buvo sužavėtas Nandakišoro Prabhu atsidavimu ir išsimokslinimu. Jis padovanojo jam plačias Vrindavano žemes ir kitas karališkas nuosavybes, kad galėtų tai panaudoti tarnystėje dievybėms.

Nandakišor turėjo tarną ir mokinį, įprastai gananti jo karves. Jo vardas buvo Bhondu, kas reiškė lepšį. Žmonės jį vadino Bhondu ne iš kvailystės, o todėl kad jis turėjo paprastą ir nuoširdų protą. Jis buvo atviraširdis, laisvas nuo ydų ir apgavysčių. Panašus į mažą berniuką, jis buvo toks patiklus, kad lengvai patikėdavo viskuo, ką išgirsdavo. Kiekvieną rytą, įprastai ganydavo karves kitoje Jamunos upės pusėje, Bhandiravano miške. Kažkas jam pasakė, kad Nandalala, tai yra dar vienas Krišnos vardas, kartu su savo draugais, piemenukais, taip pat gano karves Bhandiravane. Bhondu apsidžiaugė nuo šios minties, jis pagalvojo kad kada nors susitiks su Nandalalu, susidraugaus su juo ir šoks, dainuos, žais drauge su kitais piemenukais. Jo aistringas noras susitikti su Nandalalu augo diena iš dienos. Su laiku jis pradėjo verkti ir kviestis jo. Kaip galėjo Nandalala, kuris iš prigimties yra toks geras ir mylintis, nepaisyti paprastaširdžio, ypatingai jam atsidavusio jaunuolio ašarų? Ir Nandalala pradėjo lygiai taip pat, stengtis su juo susitikti.

Vieną dieną, Nandalala pasirodė priešais jį su savo draugais ir karvių banda. Bhondu tapo geru Nandalalo draugu. Kiekvieną dieną jis atnešdavo jam skanų maistą, kuriuo Nandalala mėgavosi kartu su draugais. Kartą, dienos metu, Bhondu, su nešuliu ant galvos išeidinėjo iš sventyklos ganyti karvių. Jį pastebėjo Nandakišor Goswami ir paklausė: „Ką tu neši, Bhondu?”, „Aš nešu Nandalalui ir jo draugams dala-bati, saldainius iš žirnių ir kviečių miltų” – šypsodamasi, atsakė Bhondu. „Dala-bati Nandalalui?”, „Taip, Nandalalui”, „Kokiam Nandalalui?”, „Nandalala, kuris groja fleita ir ateina į Bhandiravaną ganyti karvių”, „Nandalala, fleitistas! Pasakyk man, kaip jis atrodo, kokios spalvos jo kūnas ir kuom jis apsirengęs?”, „O, jis labai gražus. jo spinduliuojančio kūno spalva – mėlyna. Jis nešioja geltonus rūbus ir gėlių girliandą. Jo galvą puošia karūna su povo plunksna. Jis visada kerinančiai šypsosi. O, Šripada, aš negaliu aprašyti, ant kiek nuostabiai jis atrodo.” Šripada negalėjo patikėti Bhondu žodžiais, bet taip negalėjo ir netikėti, nes žinojo kad Bhondu nemoka meluoti. Jis pasakė: „Labai gerai, Bhondu, pakviesk mano vardu Nandalala ir jo kompaniją pasivaišinti dala-bati čia, Šringaravate. Jis ateis?”, „Taip, kodėl ne? Aš atvesiu jį rytoj”, – tvirtai pasakė Bhondu.

Kitą dieną, kai Bhondu ėjo į Bhandiravaną, jis ištisai galvojo kaip sureaguos Nandalala į kvietimą. „O, koks jis turbūt bus laimingas.” Bet kai jis jam perdavė kvietimą, iškarto gavo atsakymą: „Ne, Bhondu, aš neisiu pas Šripadą”, „Ne, Nandalala, tu privalai nueiti. Aš pažadėjau jam”, – pasakė Bhondu. Ir jo veidas apsiniaukė nuo įžeidimo ir liūdesio, kadangi tai įžeidė ne tik jį, bet tai buvo įžeidimas ir jo guru Nandakišoro Šripado. „Ne, aš neisiu. Koks man reikalas iki Šripado?” – grubiai atsakė Nandalala. Vargšas Bhondu niekada negalėjo įsivaizduoti, kad Nandalala gali būti toks grubus ir nesąžiningas. Juk jo prašymas buvo toks menkas ir jis galėjo drąsiai tikėtis, kad Nandalala lengvai sutiks. Tačiau jis to nepadarė. Bhondu širdis sudužo. Ašaros riedėjo jo skruostais. Jis neturėjo žodžių, galinčių apibūdinti jo jausmus. Greitai, atskyręs savo karves nuo Nandalalo bandos, jis apsisuko į kitą pusę. Nandalala buvo šoke. Jis paklausė: „Ką tu darai Bhondu?”, „Aš tave palieku. Jeigu tau nėra jokio reikalo iki mano Šripado, mano guru, tai ir man nėra jokio reikalo iki tavęs.”

Nandalalui tai jau buvo pernelyg. Kaip jis galėjo iškęsti tai, kad Bhondu ji palieka? Bhondu padarė tik keletą žingsnių, kai Nandalala pradėjo šaukti: „Palauk, Bhondu, palauk! Klausyk, Bhondu, klausyk!” Kaip Bhondu galėjo sustoti ir klausytis? Jis paspartino žingsnius. Bet Nandalala neleido jam išeiti ir jis nubėgo paskui jį.

Kaip tai nuostabu! Nandalala, kuris valdo visą visatą, Brahmą, Višnų, Šivą ir kitus nesuskaičiuojamus pusdievius, bėga paskui Bhondu! Nandalala, be abejonių, visatos valdovas. Tačiau Vrindavane jis ne valdovas. Vrindavane jis piemenukas. Vrindavane jo aišvarya, didybė ir spindesys nepastebimi dėl ryškaus madhurya, žavesio spinduliavimo. Jis tobulas meilės įsikūnijimas. Meilė dinamiška. Jos visada trūksta. Kuo daugiau kažkas turi meilės, tuo labiau jis jos trokšta. Nandalalo meilė begalinė, jis visada aistringai trokšta meilės augimo ir naujų atsidavusių atsiradimo. Meilės žaidimuose su savo atsidavusiais jis suvokia ir pilnai išreiškia save kaip meilės Dievą. Todėl yra žinomas jo prisipažinimas, kad jis priklauso nuo savo atsidavusių ir todėl jis dabar bėga paskui Bhondu, taip, lyg kažko netektų, kas yra brangiau jam už save patį. Jeigu Nandalala bėga paskui kažką, kaip bėgantysis gali nuo jo pabėgti? Neužilgo jis pagavo Bhondu ir nuo emocijų trūkinėjančio balso, pasakė: „Bhondu, tu nesupratai manęs. Aš nepasakiau, kad nepriimsiu Šripado kvietimo. Šripada tavo guru ir jis toks geras man. Kaip aš galiu atsisakyti jo kvietimo? Aš turėjau omeny, kad Balarama neis į Šringaravatą, nes tai mylima Radharanės vieta. Jeigu tik, Šripada ateitų ir suorganizuotų puotą čia, tuomet kiekvienas pasimėgautų vaišėmis.” Tai įtikino Bhondu, kad nesusipratimas įvyko dėl jo klaidos, kad jis nesuprato ką Nandalala turėjo omeny. Jis nusivalė ašaras nuo skruostų ir su šypsena tarė: „Tuomet aš paprašysiu Šripado, rytoj ateiti čia ir surengti puotą?” „Taip, tik pasakyk jam, kad nesivestų pašalinių.”

Kitą dieną, Šripada atėjo į Bhandiravaną su visais produktais reikalingais paruošti dala-batį. Nandalala sutiko jį su didele šiluma ir meile. Šripado gyvenimo tikslas buvo pasiektas. Jis netik gavo Krišnos, Balaramos ir jų draugų daršaną, bet deka didžiulės sėkmės pamatė jų žaidimus ir pasitarnavo, pavaišinęs juos puota. Tačiau po vaišių viskas dingo. Bhondu iki šiol jau buvo įpratęs prie staigių Nandalalo atsiradimų ir dingimų, bet Šripada – dar ne. Ir jis griūvo ant žemės be sąmonės. Tokioje būsenoje, jis išgirdo Krišnos balsą: „Nepergyvenk. Eik namo ir aprašyk vietas, susijusias su mano lilomis, mano žaidimais”. Pagal šį prašymą, Šripada parašė dvi knygas: „Šri Vrindavana Lilamrita” ir „Šri Šri Rasakalika”.

Šri Haridas Babaji

Šrimad Bhagavatam skelbia, kad Šri Krišna, tai Svayam Bhagavan arba kitaip tariant, pats Viešpats. Rama, Nrisimha, Vamana ir kitos inkarnacijos, tai jo daliniai įsikūnijimai. Panašiai, Vraja, dhama arba Krišnos buveinė, yra svayam dhama, arba – pirminė buveinė. O kitos dhamos yra dalinės Vrajo apraiškos. Lygiai kaip madhurya, arba Krišnos grožis ir saldumas pranoksta jo dalinių apsireiškimų madhurya. Vrajo madhurya pranoksta dalinių Vrajo apraiškų madhurya. Todėl nenuostabu, kad noras gyventi Vrindavane ir paragauti jo saldesio gali apsireikšti kitų Krišnos inkarnacijų protose.

Prieš du šimtus metų, toks noras gimė Šri Jagannathos prote. Jaganatha gyvena Puryje, Šri Murti, dievybės pavidale. Dievybė, besistengianti įgyvendinti savo norus, pilnai priklauso nuo jai tarnaujančio atsidavusiojo. Iš tiesų, Viešpats apsireiškia murti formoje tam, kad galėtų mėgautis atsidavusiojo meilės tarnyste. Atsidavusiojo siela ikūnyta materialiame kūne, tai reiškia jog jis gali tarnauti Viešpačiui tik tuomet, jei Viešpats apsireiškia murti formoje, tokiu būdu nusileisdamas į atsidavusiojo lygį. Viešpaties apsireiškimas dievybės pavidale, vienu metu yra pasitenkinimo ir užuojautos aktas. Jis pasitenkina, nes tokiu būdu išpildo savo norą pasimėgauti atsidavusiojo meilės tarnyste, kurios Viešpats visą laiką trokšta, nežiūrint netgi į tai, jog jis tobulas visuose aspektuose. O užuojauta slypi suteiktoje galimybėje atsidavusiam tarnauti Viešpačiui, taip jis atveria jam kelią link išsivadavimo iš majos nelaisvės. Murti, nors yra panaši į įprastą statulą, lygi Viešpačiui visais aspektais, išskyrus tik jo paties nustatyta priklausomybe nuo atsidavusiojo.

Jagannatha pradėjo ieškoti atsidavusiojo, kuris galėtų nunešti jį į Vrindavaną ir ten būnant atlikti jam meilės tarnystę. Jam nereikėjo ilgai laukti, nes jis rado tinkamą sielą Haridase, šventajame atsidavusiame, kuris vykdė sadhaną ant Yamunos kranto Vrindavane. Jis garbino Jaganathą ir dieną naktį verkė, trokšdamas gauti jo daršaną. Ir kartą Jaganatha atsirado priešais jį. Haridas buvo taip sužavėtas jo grožiu, kad nesugebėjo atplėšti nuo jo akių. Tačiau jis negalėjo žiūrėti į jį be galo ir prarado sąmonę. Savo lotosine ranka Jagannatha palietė jo galvą ir grąžino jam pojūčius. Grįžęs į sąmonę, jis tuoj pat puolė prie Jagannatho pėdų. Jagannatha pasakė: „Haridas! Aš patenkintas tavo atsidavimu ir aistringai trokštu tavo meilės tarnystės. Nueik į Jagannathą Purį. Šiais metais, ašadhos mėnesį, seną Jagannathos murti pakeis nauja. Atnešk seną murtį į Vrindavaną, instaliuok ir tarnauk jai.” Pasakęs šiuos žodžius Jagannatha dingo. Haridas labai nuliūdo dėl jo dingimo ir vėl prarado sąmonę. Atsipeikėjęs, jis prisiminė Viešpaties įsakymą ir pradėjo ruoštis kelionei į Purį. Tais laikais dar nebuvo geležinių bėgių. Haridas drauge su mokiniu grupe, šlovindamas savo Viešpatį, nuėjo pėsčia, keliaudamas per džiungles ir kirsdamas upes.

Kai jis pasiekė Jagannathą Purį, mieste vyko grandiozinis festivalis. Po trisdešimt šešių metų, palankų ašadhos mėnesį, turėjo būti pakeistos dievybės. Milijonai žmonių iš įvairių šalies kampų atėjo pamatyti šventę. Mieste knibždėjo renginio scenos ir beprecedentis visuomenės džiaugsmas.

Haridas aplankė pagrindinį šventyklos dvasininką ir paprašė seno Jagannathos murti. Dvasininkas atsakė: „Aš neįpareigotas išspręsti šio klausimo. Tau reikia kreiptis pas karalių.” Tuomet Haridas nuėjo pas karalių. Karalius su pagarba nusilenkė ir paklausė, kuom jis galėtų padėti. Haridas papasakojo apie Jagannathos nurodymą ir paprašė seno murti. Jo prašymas pastatė karalių į keblią padėtį. Jis pasakė: – „Maharaja! Jagannatha įsakė tau, tačiau man jis nedavė panašaus nurodymo. Laikantis senų tradicijų, kiekvieną kartą kai vyksta murti keitimas, senos dievybės perduodamos vandenynui. Kaip aš galiu nusikalti amžiaus senumo tradicijai be Jagannathos įsakymo? Todėl šiais metais, sena Jagannathos murti irgi bus perduota vandenynui.” Haridas giliai iškvėpe ir pasakė: „Tebūnie. Kai seną Jagannathos murti panardins į vandenyną, mano kūnas irgi nuskęs.”

Haridas pažadėjo pasninkauti. Jis atėjo prie vandenyno ir atsisėdo ant kranto, laukdamas galimybės nusiskandinti kartu su Jagannathos dievybe. Tą pačią naktį, Jagannatha pasirodė karaliui sapne ir tarė: „Mano atsidavęs atėjo pas tave ir pagal mano nurodymą paprašė mano murti. Tu pasielgei netinkamai, neigiamai jam atsakęs. Jis dabar ant kranto pasninkauja. Nueik, paprašyk jo atleidimo ir nusiųsk seną mano murti kartu su juo į Vrindavaną.”

Karalių apėmė stipri baimė. Jis tuoj pat prabudo ir nuėjo prie vandenyno kranto, kur Haridas laukė momento, kuomet seną murti pradės nardinti į vandenyno bedugnę. Jis su suglaustomis rankomis atsiprašė ir pažadėjo išpildyti jo prašymą. Po naujų dievybių instaliacijos, karalius įsakė senas Jagannathos, Balaramos ir Subhadros murti pasodinti į jiems vertą vėžimą ir lydint kareiviu nuvežti į Vrindavaną. Jis taip pat davė Haridasui pakankamai pinigų ir būtinus aksesuarus tarnystei Jagannathai Vrindavane.

Haridas drauge su savo mokiniais ir dievybėmis, kelių mėnesių bėgyje pasiekė Vrindavaną. Kelionės metu jie sustodavo jiems patinkančiose vietose ir rengdavo šventes. Atvykę į Vrindavaną, Haridas pastatė dievybių šventyklą, toje pačioje Yamunos kranto vietoje, kur Jagannatha jam pasirodė. Po būtinų ritualų jis instaliavo dievybes. Dievybes yra ten iki šios dienos. Ši vieta vadinasi Jagannatha Ghat. Ratha yatros šventės metu, didelės atsidavusiųjų grupės gali gauti Jagannathos daršaną tiesiai Vrindavano gatvėse.

Šri Jayakrišna Dasa Babaji

Bhakti, tai gravitacinė jėga, veikianti dvejomis kryptimis. Ji traukia bhaktą, atsidavusį, link Bhagavano, Viešpaties, ir Bhagavaną link bhakto. Bhagavaną traukia bhaktas todėl, kad palaima, atsirandanti iš bhakti, kuri gyvena bhakto širdyje, jis patenkina netgi daugiau, negu palaima, ištekanti iš Jo asmeninės prigimties. Kai tik bhakti gėlė pražydi atsidavusiojo širdyje, Bhagavaną, panašų į bitę, patraukia jos aromatas.

Bhakti gėlė pražydo Jayakrišna Dasa Babaji iš Kamyavano širdyje ir Krišna negalėjo atsispirti nenuskubėti paskui jį. Jayakrišna Dasa Baba buvo šventasis, Gaudiya vaišnavas Šri Gangamatos Goswamini linijoje, kurios vardu pavadintas Gangamata Mathas Puryje. Niekas nieko nežinojo apie jo guru arba gyvenamąją vietą prieš ateinant į Vrindavaną. Jis praktikavo sadhaną po medžiu, ant Bimala kundos kranto, Kamyavano miške. Kuris laikui bėgant dalinai pavirto į kaimą.

Daugelis laikė Babaji aukšto lygio šventuoju. Tačiau berniukai-piemenukai, ateinantys į Kamyavaną ganyti karvių, dažnai iš jo tyčiojosi. Todėl Baba pradėjo galvoti apie nuėjimą į atokesnę vietą, kur jis galėtų praktikuoti sadhaną be trukdžių. Tačiau vietiniai gyventojai šią mintį laikė blogu ženklu. Ir jie pastatė jam mažytę trobelę. Baba kartojo japą ir dieną naktį meditavo. Jis praktiškai nemiegojo. Miegas ir budrumas, tai materialaus kūno funkcijos. Šventieji, iš Jayakrišna Dasa kategorijos, kurie pakylo virš kūno poreikių ir realizavo savo dvasinę prigimtį, niekada nemiega ir nebudi. Jie gyvena aukštesniuose sąmonės lygiose.

Tais laikais Kamyavan priklausė Bharatpuro karaliui. Raja, karalius, sužinojo apie dvasinius Jayakrišna Dasa pasiekimus ir užsidegė noru jį pamatyti. Tačiau visi jo bandymai susitikti su Baba buvo nesėkmingi, nes anas nebendravo su žmonėmis panašiais į karalių, kurie buvo pilnai panirę į materialią veiklą ir uždarbį.

Įprastai, kiekvieną vakarą Baba eidavo į kaimą prašyti madhukarį, išmaldos. Vieną kartą, kai jo nebuvo namuose, apsirengęs paprastu valstiečiu, karalius atėjo ir atsisėdo šalia jo trobelės durų. Atėjo laikas Babai grįžti namo, tačiau tik praėjus jam pusę kelio, jis staiga sustojo ir apsisuko atgal. Baba sugrįžo į kaimą ir garsiai surėkė: „Draugai! Mano troba dega! Ateikite ir užgesinkite ugnį.” Kaimo gyventojai nubėgo link jo namuko. Jie buvo nustebę, vietoj gaisro, pamatė valstiečiu persirengusį karalių. Pagarbiai pasisveikinę, padarę namaskarą, jie patarė karaliui nebūti pernelyg atkakliam savo pastangose susitikti su Baba prieš jo valią. Nes niekas, kokiu tik išaukštintu jis nebūtų, nesugebėtų priversti Babos padaryti ką nors prieš jo valią. Karalius susitaikė su Babos noru ir grįžo į savo dvarą, nesijausdamas įžeistas, tačiau su pakitusia širdimi. Šis atvejis padėjo jam suvokti savo jėgos ir turtų nenaudingumą. Jis tapo nuolankus ir laisvas nuo materialių prisirišimų. Ir greitu metu, Baba praliejo jam savo malonę.

Atsidavimą Krišnai, baba praktikavo ilgą laiką. Jis buvo apimtas sielvarto ir nerimo, nes Krišna vis dar nepalaimino jo savo daršanu. Vieną dieną, kai jo Krišna viraha, kančios dėl išsiskyrimo su Krišna pasiekė apogėjų, berniukų-piemenukų minia susirinko ant Bimala kundos kranto. Berniukai pasibeldė į jo namelio duris. Tačiau nebuvo jokio atsakymo.

Tuomet jie garsiai sušaukė: „Baba! Mes norime gerti. Duok mums vandens.” Tačiau Baba nekreipė dėmesio. Jis manė, kad berniukai atėjo specialiai tam, kad sukelti jam neramumų. Piemenukai vėl surėkė: „O, Bengali Baba! Koki tu badžaną vykdai? Kokia prasmė nuo tavo badžano, jeigu jis daro tave beširdžiu? Kodėl tu negali išeiti ir duoti mums vandens? Argi tu nežinai, kad tai įžeidimas – ignoruoti troškulio apimtą žmogų?”

Po tokių žodžių, Baba išėjo iš namelio su pagaliu rankose. Tik atvėręs duris, jis labai nustebo, kai pamatė daugybę berniukų-piemenukų, vieną už kitą gražesnius. Jie švytėjo. Ten pat buvo didelė ir nuostabi karvių banda, kurių jis anksčiau niekada nematė. Jo pyktis tą pat akimirką išgaravo. Jis paklausė vieno iš piemenukų su povo plunksna karūnoje: „Berniuk! Kur tu gyveni?”, „Aš gyvenu Nandagaone”, – atsakė tas. „Kuo tu vardu?”, „Mano vardas Kanaja”. Vėliau Baba paklausė kito berniuko, stovėjusio šalimais: „O kuo vardu tu?“, „Baladau”, – atsakė berniukas. Kanaja pasakė: „Baba, iš pradžių duok mums atsigerti, mūsų burnos taip išdžiūvo, kad mes negalime kalbėti.”

Baba neturėjo nei puodelių, nei stiklinių. Todėl berniukai sudėjo savo delnus ir Baba pilė į juos vandenį tiesiai iš savo asočio. Kuomet Kanaja gėrė, vanduo tekėjo ant žemės, nes Baba nepataikė į delnus, ir nei vienas iš jų to nepastebėjo. Kiekvienas buvo kaip užkerėtas. Panirę į vienas kito stebėjimą. Tokia buvo jų vienas kitam meilės magija. Ir tik po kurio laiko, stebint šią sceną, visi piemenukai puolė juoktis ir ploti. Jie atsigavo ir sėkmingai užbaigė vandens gėrimo procesą.

Po to Kanaja pasakė: „Baba, atkreipk dėmesį! Mes ateiname čia kiekvieną dieną, įveikdami didelius atstumus, ir grįžtame kankinami troškulio. Nuo šios dienos, mes kasdien eisime pas tave. Būk maloningas, turėk mums savo namelyje gaivinančių gėrimų.“ Baba atsakė: „Dar kas. Daugiau manęs netrukdykite”. Ir tuoj pat pasislėpė, užtrenkęs po savęs duris. Tačiau kažkas buvo taip magiškai patrauklu piemenukuose, kad tik užtrenkęs duris, jis iškarto pajautė stiprią pagundą vėl jas atidaryti, kad dar kartą į juos pažvelgti. Savo nuostabai, jis atrado kad visi berniukai-piemenukai kartu su karvėmis dingo. Kur jie galėjo dingti per vieną sekundę? Kas tai? Sapnas ar haliucinacijos? Tai negalėjo būti sapnas, nes Baba buvo pilnai pabudęs. Taip pat negalėjo būti ir haliucinacijos, nes tai buvo dar gyvesnė ir tikresnė negu bet kas, kada nors atsiradusio prieš Babos akis. Maža to, saldus ir šiek tiek iš proto varantis piemenukų kūnų aromatas tvyro ore ir vanduo, nubėgęs ant žemės, stovėjo baloje prie durų.

Netikėtai Baba suvokė, kad Kanaja ir Baladau, iš tiesų, buvo Krišna ir Balarama, tie, kuriuos jis garbino. Bhavos, emocijų ir bhakti bangos šėlo jo kūne. Skruostais tekėjo ašaros. Jis buvo perpildytas džiaugsmo ir emocijomis nuo minties, kad gavo Krišnos, jo sielos turto daršaną. Tačiau laimė apsivertė kančia, kai jam atėjo kita mintis, kad jis, panašus į kvailį, pasakė Jam daugiau čia nesirodyti. Kančios buvo nepakeliamos, jo širdis plyšo į gabalus. Bet Krišna, jeigu išsiskyrimo skausmas atsidavusiam tampa nepakeliamas, niekada neapgauna jo lūkesčių. Su kerinčia šypsena jis atsirado priešais Baba. Bet jis atsirado tik tam, kad pakartotinai pradingti. Prieš išsiskiriant, Krišna pasakė: „Baba! Aš ateisiu pas tave rytoj ir niekada daugiau nepaliksiu vėl.”

Kitą dieną pas Babą atėjo senolė kartu su Šri Murti Gopalo ir pasakė: „Baba, aš tapau bobute. Aš daugiau nebegaliu tarnauti Gopalui. Aš paliksiu Jį tau, kad tu pats Jį prižiūrėtum.” Baba atsakė: „O kur aš gausiu dalykus, būtinus tarnystei jam?”, „Nesirūpink dėl to. Viskas kas būtina tarnystei Jam, ateis pas tave kiekvieną dieną.” Pasakius tai, sena moteris išėjo. Tą pačią naktį, senolė, Vrindadevi pavidalu, Vrindavano deivės, atsirado priešais Baba sapne ir palaimino Jį. Baba suvokė, kad pas Jį atėjo Krišna, Gopalo pavidalu, kaip ir žadėjo, kad niekada jo daugiau nepaliks. Iki gyvenimo galo su atsidavimu jis tarnavo Jam.

Baba buvo madhurya rasos sadhaka. Mirties akimirka jo elgesys akivaizdžiai tai įrodė. Paskutiniai jo žodžiai skambėjo: „Kur mano lachanga, sijonas, kur mano angija, pelerinas, kur mano čoli, palaidinė?” Tai buvo ženklas, kad kai jis palikdavo materialų kūną, galimai išgirdo fleitos garsus ir paskubomis ruošėsi pasimatymui su Krišna, savo dvasiniame, siddha deha kūne, moteriškame pavidale su moteriškais rūbais.