Geneologiškai Šri Nandakišor Dasa Goswamipad priklausė septintai Šri Nityanandos Prabhu palikuonių kartai. Jis buvo jaunesnysis Šri Rasikanandos Prabhu sūnus, gyvenęs Purunija Patoje, Bakuros rajone, Bengalijoje. Būdamas Nityanandos Prabhu palikuoniu, jis, pagal vaišnavų tradicijas, buvo visų vaišnavų gerbiamas. Ir nesvarbu ar jie buvo jaunesni ar vyresni, turtingi ar vargšai, namų šeimininkai, arba tie, kurie atsižadėjo pasaulio. Tai plėšė jo širdį, nes nuo vaikystės būdamas tikru vaišnavu, jis laikė save žemiau labiausiai puolusio žmogaus. Maža to, pernelyg didelė pagarba sadhakai yra rimta kliūtis. Jis norėjo vykdyti bhajaną vadovaujant dvasiniam mokytojui, guru, kuris būtų suvokęs Dievą. Tačiau niekas neišdrįsdavo priimti jo į savo mokinius. Juk jis buvo Nityanando palikuoniu, kaip galėtų kas nors išdrįsti jį priimti į savo mokinius, kai jis pats nuo gimimo yra mokytojas?

Sekantis sunkumas buvo susijęs su amžiu senumo šeimos tradicija. Tradiciškai, Nityanandos Prabhu palikuonys kurdavo šeimas ir inicijuodavo mokinius į dvasinį gyvenimą. Pagrindiniu Goswami šeimų finansiniu šaltiniu būdavo paaukojimai. Nandakišoro tėvai norėjo, kad jis sektų šeimos tradicijomis. Tačiau Nandakišor nusprendė visą savo gyvenimą saugoti celibatą ir nieko neinicijuoti į mokinius, kol pats nesuvoks Krišnos. Kai tėvai derėjosi dėl jo vestuvių, Nandakišor atsidūrė kryžkelėje ir svarstė, ar jam derėtų elgtis pagal tėvų valią ar slapta atsižadėti pasaulio, išeiti į Vrindavaną ir neišduodant savo kilmės, vadovaujant šventojo, sidha mahatmos, pradėti laikytis sadhanos. Jis pasirinko antrą ir slapta pabėgo iš namų į Vrindavaną, kur prižiūrint Šri Višvanatha Čakravartipadui pradėjo daryti bhajaną. Tais laikais jis buvo žinomas šventasis Čaitanya sampradajoje. Kurį laiką niekas nežinojo, kad Nandakišor yra Nityanandos Prabhu palikuonis.

Jo mama labai pergyveno. Ji išsiuntė žmones į skirtingas puses ieškoti sūnaus. Vienas iš jų atėjo į Vrindavaną. Ten būdamas, papasakojo Višvanathai Čakravarti apie Nandakišoro kilmę ir perdavė jo mamos prašymą, kad sūnus grįžtų namo ir vestų.

Višvanatha Čakravarti pasakė Nandakišorui Prabhu: „Tu padarei įžeidimą, paslėpęs savo vardą. Bet tu priėmei mane, kaip savo šikša-gurų. Jeigu aš paprašysiu tavęs guru-dakšinos, paaukojimo už mokymus, ar tu man ją duosi?” “Kodėl ne?” – Atsakė Nandakišor. “Maloningai pasakykite, kokią dakšiną aš turėčiau jums duoti?” – Paklausė jis. “Kaip dakšina, tu privalai grįžti namo ir vesti.”

Nandakišor turėjo paklusti. Jis grįžo namo ir vedė. Greitu metu pas ji gimė sūnus.

1872 metais jis vėl grįžo į Vrindavaną. Šį kartą su savimi pasiėme savo dievybes Šri Nitai-Gauranga ir instaliavo jas Šringarvate, kur jas garbina iki šios dienos. Šringara reiškia aprangą, o bata – banjano medį. Tai vietovė, kur Krišna po banjano medžiu puošė Radharani. Karalius Džodhapura buvo sužavėtas Nandakišoro Prabhu atsidavimu ir išsimokslinimu. Jis padovanojo jam plačias Vrindavano žemes ir kitas karališkas nuosavybes, kad galėtų tai panaudoti tarnystėje dievybėms.

Nandakišor turėjo tarną ir mokinį, įprastai gananti jo karves. Jo vardas buvo Bhondu, kas reiškė lepšį. Žmonės jį vadino Bhondu ne iš kvailystės, o todėl kad jis turėjo paprastą ir nuoširdų protą. Jis buvo atviraširdis, laisvas nuo ydų ir apgavysčių. Panašus į mažą berniuką, jis buvo toks patiklus, kad lengvai patikėdavo viskuo, ką išgirsdavo. Kiekvieną rytą, įprastai ganydavo karves kitoje Jamunos upės pusėje, Bhandiravano miške. Kažkas jam pasakė, kad Nandalala, tai yra dar vienas Krišnos vardas, kartu su savo draugais, piemenukais, taip pat gano karves Bhandiravane. Bhondu apsidžiaugė nuo šios minties, jis pagalvojo kad kada nors susitiks su Nandalalu, susidraugaus su juo ir šoks, dainuos, žais drauge su kitais piemenukais. Jo aistringas noras susitikti su Nandalalu augo diena iš dienos. Su laiku jis pradėjo verkti ir kviestis jo. Kaip galėjo Nandalala, kuris iš prigimties yra toks geras ir mylintis, nepaisyti paprastaširdžio, ypatingai jam atsidavusio jaunuolio ašarų? Ir Nandalala pradėjo lygiai taip pat, stengtis su juo susitikti.

Vieną dieną, Nandalala pasirodė priešais jį su savo draugais ir karvių banda. Bhondu tapo geru Nandalalo draugu. Kiekvieną dieną jis atnešdavo jam skanų maistą, kuriuo Nandalala mėgavosi kartu su draugais. Kartą, dienos metu, Bhondu, su nešuliu ant galvos išeidinėjo iš sventyklos ganyti karvių. Jį pastebėjo Nandakišor Goswami ir paklausė: „Ką tu neši, Bhondu?”, „Aš nešu Nandalalui ir jo draugams dala-bati, saldainius iš žirnių ir kviečių miltų” – šypsodamasi, atsakė Bhondu. „Dala-bati Nandalalui?”, „Taip, Nandalalui”, „Kokiam Nandalalui?”, „Nandalala, kuris groja fleita ir ateina į Bhandiravaną ganyti karvių”, „Nandalala, fleitistas! Pasakyk man, kaip jis atrodo, kokios spalvos jo kūnas ir kuom jis apsirengęs?”, „O, jis labai gražus. jo spinduliuojančio kūno spalva – mėlyna. Jis nešioja geltonus rūbus ir gėlių girliandą. Jo galvą puošia karūna su povo plunksna. Jis visada kerinančiai šypsosi. O, Šripada, aš negaliu aprašyti, ant kiek nuostabiai jis atrodo.” Šripada negalėjo patikėti Bhondu žodžiais, bet taip negalėjo ir netikėti, nes žinojo kad Bhondu nemoka meluoti. Jis pasakė: „Labai gerai, Bhondu, pakviesk mano vardu Nandalala ir jo kompaniją pasivaišinti dala-bati čia, Šringaravate. Jis ateis?”, „Taip, kodėl ne? Aš atvesiu jį rytoj”, – tvirtai pasakė Bhondu.

Kitą dieną, kai Bhondu ėjo į Bhandiravaną, jis ištisai galvojo kaip sureaguos Nandalala į kvietimą. „O, koks jis turbūt bus laimingas.” Bet kai jis jam perdavė kvietimą, iškarto gavo atsakymą: „Ne, Bhondu, aš neisiu pas Šripadą”, „Ne, Nandalala, tu privalai nueiti. Aš pažadėjau jam”, – pasakė Bhondu. Ir jo veidas apsiniaukė nuo įžeidimo ir liūdesio, kadangi tai įžeidė ne tik jį, bet tai buvo įžeidimas ir jo guru Nandakišoro Šripado. „Ne, aš neisiu. Koks man reikalas iki Šripado?” – grubiai atsakė Nandalala. Vargšas Bhondu niekada negalėjo įsivaizduoti, kad Nandalala gali būti toks grubus ir nesąžiningas. Juk jo prašymas buvo toks menkas ir jis galėjo drąsiai tikėtis, kad Nandalala lengvai sutiks. Tačiau jis to nepadarė. Bhondu širdis sudužo. Ašaros riedėjo jo skruostais. Jis neturėjo žodžių, galinčių apibūdinti jo jausmus. Greitai, atskyręs savo karves nuo Nandalalo bandos, jis apsisuko į kitą pusę. Nandalala buvo šoke. Jis paklausė: „Ką tu darai Bhondu?”, „Aš tave palieku. Jeigu tau nėra jokio reikalo iki mano Šripado, mano guru, tai ir man nėra jokio reikalo iki tavęs.”

Nandalalui tai jau buvo pernelyg. Kaip jis galėjo iškęsti tai, kad Bhondu ji palieka? Bhondu padarė tik keletą žingsnių, kai Nandalala pradėjo šaukti: „Palauk, Bhondu, palauk! Klausyk, Bhondu, klausyk!” Kaip Bhondu galėjo sustoti ir klausytis? Jis paspartino žingsnius. Bet Nandalala neleido jam išeiti ir jis nubėgo paskui jį.

Kaip tai nuostabu! Nandalala, kuris valdo visą visatą, Brahmą, Višnų, Šivą ir kitus nesuskaičiuojamus pusdievius, bėga paskui Bhondu! Nandalala, be abejonių, visatos valdovas. Tačiau Vrindavane jis ne valdovas. Vrindavane jis piemenukas. Vrindavane jo aišvarya, didybė ir spindesys nepastebimi dėl ryškaus madhurya, žavesio spinduliavimo. Jis tobulas meilės įsikūnijimas. Meilė dinamiška. Jos visada trūksta. Kuo daugiau kažkas turi meilės, tuo labiau jis jos trokšta. Nandalalo meilė begalinė, jis visada aistringai trokšta meilės augimo ir naujų atsidavusių atsiradimo. Meilės žaidimuose su savo atsidavusiais jis suvokia ir pilnai išreiškia save kaip meilės Dievą. Todėl yra žinomas jo prisipažinimas, kad jis priklauso nuo savo atsidavusių ir todėl jis dabar bėga paskui Bhondu, taip, lyg kažko netektų, kas yra brangiau jam už save patį. Jeigu Nandalala bėga paskui kažką, kaip bėgantysis gali nuo jo pabėgti? Neužilgo jis pagavo Bhondu ir nuo emocijų trūkinėjančio balso, pasakė: „Bhondu, tu nesupratai manęs. Aš nepasakiau, kad nepriimsiu Šripado kvietimo. Šripada tavo guru ir jis toks geras man. Kaip aš galiu atsisakyti jo kvietimo? Aš turėjau omeny, kad Balarama neis į Šringaravatą, nes tai mylima Radharanės vieta. Jeigu tik, Šripada ateitų ir suorganizuotų puotą čia, tuomet kiekvienas pasimėgautų vaišėmis.” Tai įtikino Bhondu, kad nesusipratimas įvyko dėl jo klaidos, kad jis nesuprato ką Nandalala turėjo omeny. Jis nusivalė ašaras nuo skruostų ir su šypsena tarė: „Tuomet aš paprašysiu Šripado, rytoj ateiti čia ir surengti puotą?” „Taip, tik pasakyk jam, kad nesivestų pašalinių.”

Kitą dieną, Šripada atėjo į Bhandiravaną su visais produktais reikalingais paruošti dala-batį. Nandalala sutiko jį su didele šiluma ir meile. Šripado gyvenimo tikslas buvo pasiektas. Jis netik gavo Krišnos, Balaramos ir jų draugų daršaną, bet deka didžiulės sėkmės pamatė jų žaidimus ir pasitarnavo, pavaišinęs juos puota. Tačiau po vaišių viskas dingo. Bhondu iki šiol jau buvo įpratęs prie staigių Nandalalo atsiradimų ir dingimų, bet Šripada – dar ne. Ir jis griūvo ant žemės be sąmonės. Tokioje būsenoje, jis išgirdo Krišnos balsą: „Nepergyvenk. Eik namo ir aprašyk vietas, susijusias su mano lilomis, mano žaidimais”. Pagal šį prašymą, Šripada parašė dvi knygas: „Šri Vrindavana Lilamrita” ir „Šri Šri Rasakalika”.