Baladeva Vidyabhusana

Jų balsai kilo kartu su saule. Indų kaimo mokykloje buvo ankstyvas rytas. Berniukai sėdėjo tvarkingomis eilėmis už palmių lapų rankraščių ir mokėsi jų turinio atmintinai. Skanduodami gramatikos taisykles, retorikos pamokas ir logikos aforizmus, kiekvienas berniukas skandavo pakankamai garsiai, kad girdėtų save per savo kaimyną, ir taip susidarė aukštų balsų mišinys.

Ši mokykla, kurią XVIII a. pradžioje lankė Baladeva, labai priminė tūkstančius metų Indijoje gyvavusias kaimo mokyklas. Ši sistema išsilaikė, nes buvo veiksminga, išugdžiusi puikius ir drausmingus mokslininkus, o Baladeva buvo vienas geriausių iš jų.

Prieš pradėdamas lankyti mokyklą, Baladeva, pirklio sūnus, kelerius metus gyveno netoli Remunos, Orisos miestelio. Iš ten jis išvyko mokytis į šią mokyklą, idiliškai įsikūrusią ant Čilkahrados upės kranto, kartu su panditų grupe. Sodrūs Orisos miškai ir derlingi laukai teikė gausybę vaisių, daržovių ir grūdų sveikam ir įvairiam maistui. Berniukai uoliai mokėsi, žaidė, augo liesi, sveiki ir įžvalgūs.

Kai Baladeva baigė mokyklą, jis nenorėjo grįžti namo ir dirbti tėvo parduotuvėje. Jis norėjo tapti mokslininku – ne paprastu, o tikru ačarya, kuris galėtų mokyti dieviškosios išminties. Panditas turėjo išmanyti logiką, filosofiją, mediciną ar kosmologiją, tačiau ačarya turėjo išmanyti šventraščius, kurie suteikia giliausią išmintį. Baladeva nusprendė studijuoti filosofiją ir teologiją. Jis turėjo tapti vedantistu, senovinių Vedų knygų žinių autoritetu. Jis negalėjo sugalvoti jokio geresnio būdo, kaip pasitarnauti sau ir kitiems.

Ieškodamas mokytojo, Baladeva leidosi į piligrimines keliones po tirthas (šventas vietas), kur susitikdavo su vienuoliais ir mokslininkais. Mysore (dabar Karnataka), pietvakarių Indijoje, jis pateko į šventų vyrų, kurie taip pat buvo vadinami tirthomis – šventojo ir mokslininko Anandos Tirthos (1197-1273), oficialiai žinomo kaip Madhva Ačarya, pasekėjų ratą. Vienuolyne, arba mathe, Baladeva studijavo Vedantą ir įvaldė debatų bei retorikos meną. Šie gabumai jam pravers, kai vėliau, dar būdamas jaunas, jis susidurs su rimtu iššūkiu.

Iššūkis, su kuriuo Baladeva susidūrė, yra labai svarbus Gaudija Vaišnavizmo – dvasinės mokyklos, kuriai priklauso šiuolaikinis Krišnos sąmonės judėjimas, – istorijai.

Tuo metu, kai gimė Baladeva, gaudija vaišnavai, arba Viešpaties Čaitanyos Mahaprabhu pasekėjai, jau buvo įsitvirtinę Vrindavane, šiaurės Indijos mieste, kur maždaug prieš penkis tūkstančius metų Viešpats Krišna vykdė savo vaikiškus žaidimus. Tačiau gyvenimas toje vietovėje dažnai būdavo nesaugus. Tūkstančius metų Vrindavano ir Mathuros rajonas buvo periodiškai užpuldinėjamas ir plėšiamas. Tačiau, nepaisant šių nelaimių, Mathura klestėjo kaip prekybos ir kultūros centras. Kiekviena senovės Šiaurės Indijos religija, Mathurą laikė svarbiu miestu.

1512 m. Viešpats Čaitanya atvyko į Mathurą. Jis pastebėjo, kad vietos, kuriose Krišna mėgavosi linksmybėmis, dabar yra užmirštos, todėl du mėnesius ieškojo ir nustatinėjo jų buvimo vietas. Norėdamas atkurti Vrindavaną ir iš naujo jį skirti Krišnai, Jis pasiuntė į šventąjį miestą Rupą Gosvamį ir Sanataną Gosvamį, du savo pagrindinius mokinius.

Rupa Goswami ir Sanatana Goswami įvykdė Viešpaties Čaitanyos misiją Vrindavane. Jie ne tik atstatė šventas Krišnos gyvenimo vietas, bet ir parašė knygas, kuriose Viešpaties Čaitanyos doktriną pateikė taip, kad ji būtų tinkama ir mokslininkams, ir pasauliečiams. Jų darbą tęsė jų sūnėnas ir mokinys Šrila Jiva Goswami. Jis prižiūrėjo puošnių šventyklų, skirtų Krišnai garbinti, statybą, rašė išsamius filosofinius traktatus apie Krišnos sąmonės filosofiją ir platino Vrindavano Goswamių religinius rankraščius visame vaišnavų pasaulyje. Jivos Gosvamio pastangomis gaudija vaišnavams pavyko įtvirtinti Vrindavaną kaip pagrindinę vaišnavizmo buveinę šiaurės Indijoje.

Vrindavanas visada buvo šventa piligrimystės vieta, tačiau globojama gaudijų, ji 150 metų klestėjo kaip galingas religinis centras. Gaudija guru ir šventyklos Vrindavane buvo svarbios net tada, kai XVIII a. pradžioje atvyko Baladeva.

Deja, taikus gaudijų vadovavimas negalėjo tęstis ilgai. 1669 m. mongolų valdovas Aurangzebas įsakė sunaikinti hinduistų šventyklas, atvaizdus ir Dievybes. Dievybėms, šventikams ir piligrimams grėsė pavojus, todėl ištikimi Krišnos bhaktai nustojo lankytis Vrindavane. Daugelis tų, kurie išdrįso išreikšti savo tikėjimą, buvo sumušti arba nužudyti.

Vėliau vaišnavų šventikai kreipėsi į Rajastano hinduistų dinastijas, prašydami apsaugoti juos ir jų Dievybes. Apsauga buvo garantuota. Dievybės pamažu migravo į rytus, įsikūrė Mevare ir Amberyje, senojoje Jaipuro sostinėje. Tačiau be Dievybių, brahmanų ir piligrimų Vrindavanas-Mathura prarado didžiąją dalį savo šlovės.

Viena iš pagrindinių Vrindavano Dievybių buvo Govinda – šešiasdešimt vieno centimetro juodo marmuro atvaizdas, vaizduojantis Krišną Jo pirminiu karvės piemenėlio veidu. Šrila Rupa Goswami jį rado kasinėdamas Vrindavano šventąsias vietas. Vėliau, įspėti, kad Aurangzebo kariuomenė sieks nugriauti puikią septynių aukštų Govindos šventyklą, šventikai slapta perkėlė Dievybę į Radha kundą, šventą tvenkinį, plačiai žinomą kaip vieną švenčiausių vietų Mathuros rajone.

Po metų, praleistų Radha kundoje, šventikai, savo dieviškąjį pabėgėlį perkėlė į Kamaną, sustiprintą miestą Mathuros rajone, kur Govindai buvo galima pastatyti tinkamą kompleksą. Daugiau kaip trisdešimt metų Jis ir dar dvi Dievybės – Gopinatha ir Madana Mohana – gyveno Kamane. Tačiau dauguma piligrimų vengė valdančiųjų mongolų ir prieš mongolus sukilusio vietinių žmonių klano, vadinamo jatais.

Ambero Rajputo karaliai atsidūrė konflikto tarp mongolų ir jatų partizanų ašyje. Karaliai susivienijo su mongolais prieš jatus, tačiau globojo Vrindavano dievybes, kurias norėjo sunaikinti mongolai.

1671 m. Ambero karalius Ram Singhas įsakė perkelti Govindą į Kamaną, kuris tuo metu nors ir buvo Mathuros rajone, priklausė Ambero ir Jaipuro jurisdikcijai. Sakoma, kad perkėlimas turėjo būti laikinas. Dievybė turėjo sugrįžti į Vrindavaną, kai politiniai neramumai nurims. Tačiau Govinda į Vrindavaną negrįžo. Po trisdešimt trejų metų, praleistų Kamanoje, Jis vėl iškeliavo į kelionę, šį kartą į Amberą.

Ram Singhas mirė, o paskui jį į kitą gyvenimą greitai iškeliavo jo sūnus Višnu Singhas. Dabar Ambero soste sėdėjo vaikas karalius, anksti subrendęs vienuolikmetis Jai Singhas, kuris, būdamas septynerių, buvo apdovanotas mongolų dvare Agroje. Valdant Jai Singhui, 1707 m. Govinda buvo perkeltas į kaimą, pavadinimu Govinda pura, esantį netoli Ambero.

Naujieji Govindos namai turėjo mažai ką bendro su Vrindavano mišku, kuriame jis taip didingai gyveno. Vrindavane, vaišnavų šventoje vietoje, Govinda buvo nekvestionuojamas Aukščiausiasis Viešpats. Jo šventikas, kuris buvo tiesioginėje Rupa Goswamio, Vrindavane pripažinto vaišnavų vadovo linijoje, turėjo neginčijamą autoritetą atsidavimo tarnystės Krišnai, filosofijos ir bhakti praktikos klausimais.

Tačiau Ambere ne visi vaišnavai garbino Krišną. Valdant Prithviraj Singhui (1503-1527), Galtoje, slėnyje netoli dabartinio Jaipuro miesto, apsigyveno Viešpaties Ramačandros bhaktas Payahari Krišnadasa. Payahari buvo Ramanandos, XIV a. Šiaurės Indijos reformatoriaus iš Pietų Indijos vaišnavų Ramanujos sampradayos, antros eilės mokinys. Payahari garbino Sita Rama, o ne Radha Krišna.

Payahari apsigyveno oloje Galtos slėnyje. Jis atvertė karalienę Balan Bai į ramanandi vaišnavizmą, o ji savo ruožtu įtikino savo šventąjį vyrą, karalių Prithvirają, paremti ramanandžių vienuolyno įkūrimą Galtoje. Vėliau Galta tapo šiaurine Ramanujos sektos būstine.

Šešias kartas ramanandi mahantai (šventyklų vadovai) užėmė privilegijuotą padėtį Ambero karalystėje. Tačiau Govindos atvykimas į Amberą ir jo populiarumas karališkojoje šeimoje metė iššūkį ramanandžių hegemonijai.

Jai Singhui Govindos atvykimas buvo ypač svarbus. Nepaisant to, kad jo karalystėje buvo daug hinduistų sektų, nepaisant jo paties karališkųjų įsipareigojimų išlaikyti vedų ir puranų ritualines aukas ir nepaisant neginčijamo ramanandi šventikų autoriteto, Jai Singhas galiausiai tapo Govindos garbintoju. Govindos atvykimas į jo karalystę buvo jo asmeninių dvasinių ieškojimų viršūnė.

Ramanandi šventikai netrukus suprato, kad jei Govinda taps karaliaus mėgstama dievybe, gaudija šventikai perims religinę valdžią Ambere. Kas būtų nutikę su ramanandžiu dominavimu?

Tuomet ramanandžiai kreipėsi į Jai Singhą su skundu dėl gaudijų. Jie suabejojo gaudijų giminystės ryšiais. Indijoje daug dėmesio skiriama kilmei. Jei žmogus negali įrodyti giminės teisėtumo, jis gali būti išvarytas kaip niekšas. Tas pats socialinis standartas taikomas ir religinėms organizacijoms. Jei religinė grupė negali įrodyti savo kilmės iš vienos iš pripažintų tradicijų, ji rizikuoja būti atmesta kaip neteisėta.

Jai Singhas parašė Gopinatha šventyklos mahantai Šyamčaranui Sarmai, prašydamas jo išsiaiškinti šį klausimą ir paaiškinti gaudijos bhaktų kilmę. Šyamčaranas atsakė laišku sanskrito kalba, cituodamas įvairius šventraščius ir kitus autoritetus. Jis paaiškino, kad gaudija giminystės linija prasidėjo nuo Viešpaties Čaitanyos, kuris buvo Aukščiausiasis Dievas. Juk dvasinė linija, kilusi iš Dievo, yra nenuginčijama.

Numatytina, kad ramanandžiai nebuvo patenkinti. Jie sakė: “Yra tik keturios sampradayos, o ne penkios. Mokslininkai tai nustatė remdamiesi Padma Purana”.

Štai čia mūsų pasakojimas sugrąžina mus prie Baladevos.

Prieš ramanandžiams pasiskundžiant Ambere, jaunąjį Baladevą, gyvenusį Mysore, didžio vedantisto Madhva ačaryos pasekėjai mokė Vedanta sutros.

Žodis vedanta susideda iš dviejų žodžių: veda – žinojimas ir anta – pabaiga. Taigi Vedanta yra Vedų žinių kulminacija. Vedos yra seniausi tradiciniai sanskrito raštai, kuriuos sudarė Šrila Vyasadeva. Vėliau Vyasadeva sudarė Vedanta sutrą, kurioje glaustais kodais pateikta Upanišadų – filosofinių Vedų himnų esmė. Kadangi Vedanta sutra parašyta aforizmais, norint ją suprasti, reikia komentarų. Seniausias ir žymiausias išlikęs komentaras yra Šankara Ačaryos (788-820).

Šankara buvo monistas; jis tikėjo galutine jivos – gyvosios būtybės ir Dievo vienove, todėl atitinkamai aiškino Vedanta sutrą. Po Šankaros per kelis šimtus metų keturi mokyti vaišnavai parašė Vedanta sutros komentarus. Šie vaišnavai rašė siekdami įrodyti jivos ir Dievo dualumą ir taip paneigti monistinį Šankaros mokymą.

Šie keturi vaišnavų pamokslininkai – Šri Ramanuja ačarya, Šri Nimbarka, Šri Madhva ačarya ir Šri Višnusvamis – įkūrė keturias pripažintas vaišnavų sampradayas. Vėlesni vaišnavų religiniai lyderiai priklausė vienai iš šių sampradayų, todėl buvo laikomi teisėtais. Ramananda teigė, kad jo giminystės linija kilo iš Ramanujos.

Dar kartą primename, kad Baladeva Mysore apsistojo Madhva sampradayos mathe ir studijavo Madhvos Vedanta sutros komentarą.

Jam patiko mokytis, bet dar labiau patiko mokymąsi pritaikyti. Jį džiugino diskusijos. Joks iššūkis jam nebuvo per didelis. Jis nekantriai laukė galimybės pasivaržyti su kitais. Tapęs įgudusiu dėstytoju ir debatų vedėju, Baladeva paliko Mysorą ir išvyko į Purį, miestą Orisos valstijoje, kur vėl apsigyveno Madhvos mathe.

Puryje Baladeva susipažino su Radhadamodara Dasa, brahmanu iš Kanyakubjos (dabar Kanpuras), esančios šiaurės centrinėje Indijoje. Radhadamodara buvo Rasikanandos, XVII a. pamokslininko, išplatinusio gaudijos judėjimą visoje Orisoje, antros eilės mokinys. Radhadamodara, gaudijos filosofijos žinovas, aiškino Baladevai Viešpaties Čaitanyos poziciją, remdamasis citatomis iš Mahabharatos ir Šrimad Bhagavatam.

Radhadamodara sakė: “Šri Krišna Čaitanya yra Pats Aukščiausiasis Dievas. Jis atėjo užtvindyti pasaulį Krišna prema, meile Krišnai. Šri Čaitanya nesidomėjo daugelio Vedanta sutros komentarų studijomis, nes savaiminiu komentaru Jis laikė Šrimad Bhagavatam, parašytą to paties autoriaus – Vyasos. Taigi, remdamasis Bhagavatam ir savo pavyzdžiu, Jis mokė, kad turime tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, Krišnai, ir pasinerti į klausymąsi apie Jį bei Jo šlovinimą. Pats Šri Čaitanja visada buvo pasinėręs į Krišną premą. Todėl Jis nematė reikalo rašyti jokių knygų”.

Radhadamodara patarė Baladevai studijuoti Šrilos Jivos Goswamio Bhagavata sandarbą. Radhadamodara ir Baladeva kelias dienas susitikinėjo ir aptarinėjo Jivos veikalą. Baladeva pastebėjo, kad Jiva iš esmės nesiskiria nuo Madhvos. Iš tiesų Jivos ir Madhvos filosofijos sutapo dėl daugelio esminių dalykų. Vis dėlto Jivos traktate vaišnavų filosofija buvo plėtojama elegantiškai ir logiškai, o tai Baladevai padarė gilų įspūdį.

Įsitikinęs, kad gaudijų požiūris yra teisingas, Baladeva paprašė Radhadamodarą įšventinti jį į Gaudiją sampradayą. Tačiau Baladeva jau buvo įšventintas vaišnavas, todėl Radhadamodara atliko ne formalią iniciaciją, o ceremoniją, kurios metu Baladeva sutiko priimti Šri Čaitanyą Mahaprabhu kaip Aukščiausiąjį Viešpatį ir jam tarnauti. Taip Baladeva tapo Gaudija sampradajos nariu.

Tuomet Baladeva nusprendė keliauti į Vrindavaną, dvasinį gaudijų centrą. Tačiau pirmiausia jis nuvyko į Navadvipą, kur susitiko su ten gyvenančiais vaišnavais ir aptarė su jais filosofiją. Visi jie liepė jam mokytis pas Višvanatha Čakravarti Thakurą Vrindavane. Kadangi Baladeva labai troško susitikti su Višvanatha, Navadvipoje jis pabuvo neilgai ir tik tada pėsčiomis iškeliavo virš tūkstančio kilometrų iki Vrindavano.

Atvykęs į Vrindavaną, Baladeva netrukus susitiko su Višvanatha Čakravarti, prisistatė ir papasakojo apie savo kilmę bei susitikimo su Radhadamodara Puryje istoriją. Višvanatha apsidžiaugė, kad Baladeva atvyko studijuoti Šrimad Bhagavatam, ir pasiūlė jam tinkamą dieną pradėti studijas. Jis taip pat nusprendė, kad Baladeva turėtų studijuoti rasa šastras, pažangius atsidavimo tarnystės tekstus, kartu su kitu žinovu Pitambara Dasa.

Baladevos apetitas buvo sužadintas skaitant Jivos Goswamio Bhagavata sandarbą Puryje. Iš Pitambaros Baladeva sužinojo ezoterinę Bhagavatos filosofijos prasmę, kurią galima rasti rasa šastrose. Vėliau jis studijavo Čaitanya Čaritamritą – Krišnadasa Kaviraja Goswamio, Viešpaties Čaitanyos biografiją. Čaitanya Čaritamrita yra pažengusiųjų tekstas, skirtas tiems, kurie iki galo išstudijavo kitus vaišnavų šventraščius. Baigęs studijuoti šį kulminacinį veikalą, Baladeva užsitikrino sau puikią gaudija žinovo ateitį.

Tuo tarpu Ambere ramanandžiai toliau tęsė ideologinį karą su gaudijais. Ramanandžiai nesutiko su atsakymu, kurį gaudija mahantai davė karaliui Jai Singhui – kad Šri Čaitanya Mahaprabhu yra Pats Aukščiausiasis Viešpats ir todėl jo sampradaya nekelia abejonių. Ramanandžiai atkakliai laikėsi sampradaya čatvarah principo, kad yra tik keturios sampradayos, tuo, žinoma, norėdami pasakyti, kad Gaudija yra neleistina penktoji linija.

Jai Singhas pasiruošė religinei konfrontacijai, kuri, kaip žinojo, buvo neišvengiama. Jis rinko ir studijavo Gaudija sektos raštus ir lygino juos su kitų vaišnavų sampradayų raštais. Jis studijavo Bhagavata Puraną ir jos komentarus, kuriuos parašė Šridhara Swami, Sanatana Goswami ir Jiva Goswami. Jis gilinosi į Vedanta sutrą ir jos komentarus, kuriuos parašė Šankara, Ramanuja, Madhva, Vallabha ir Nimbarka. Jis tyrinėjo Sanatana Goswami, Rupa Goswami, Gopala Bhatta Goswami, Jiva Goswami ir Krišnadasa Kaviraja Goswami, pagrindinių Gaudija mokyklos teologų darbus. Jis skaitė Jajadevos Gita Govindą – poeziją, kuri Čaitanyai Mahaprabhu dažnai sukeldavo ekstatines meilės apraiškas.

Jai Singhas norėjo sutaikyti nesutarimus tarp pagrindinių vaišnavų sektų. Jis manė, kad šie skirtumai neturi jokio filosofinio pagrindo, todėl nuolatiniai ginčai negali pasitarnauti jokiam tikslui. Baigęs tyrimus, jis parašė disertaciją Brahma bodhini, kurioje pasisakė už vaišnavų vienybę.

Karaliaus potraukis Krišnai užsimezgė jam pirmą kartą apsilankius Vrindavane, kai jis buvo septynerių metų vaikas. Jį ten pakvietė tėvas, apygardos karo vadas, kuriam buvo pavesta saugoti karavanus tarp Agros ir Mathuros. Nuo pat jaunystės Jai Singhas save laikė Krišnos bhaktu. Dabar, studijuojant Vrindavane Goswami raštus, jo jausmai išsikristalizavo. Tačiau jo atsidavimą Radhai ir Krišnai turėjo išbandyti ramanandžiai.

“Gaudijai neturėtų garbinti Radha ir Krišnos kartu”, – pasakė jam ramanandžiai. “Radha ir Krišna nėra susituokę. Nėra precedento, kad Jie būtų garbinami kartu! Kartu garbinami Sita ir Rama, taip pat Lakšmi ir Narayana, nes Jie yra susituokę. Bet Radha ir Krišna nėra susituokę”.

Dabar ramanandžiai eskalavo ginčą. Jie ne tik kritikavo gaudijų giminę, bet ir įžvelgė kaltę dėl gaudijų garbinimo metodo. Ramanandžiai reikalavo, kad Radha būtų pašalinta nuo pagrindinio altoriaus ir pastatyta kitame kambaryje, kad būtų garbinama atskirai.

Jai Singhas nusiuntė žinią Gaudijos šventyklų mahantams. “Turite parengti atsakymą į Galtos slėnio ramanandžių išsakytą kritiką. Aš simpatizuoju jūsų filosofijai ir praktikai, bet jūsų atsakas turi būti tinkamas, kad nutildytų ramanandi panditus, kitaip būsiu priverstas atskirti Radharani nuo Krišnos”.

Keturi pagrindiniai Gaudijos šventyklų mahantai Ambere pateikė atsakymą raštu. Jie paaiškino, kad Rupa, Sanatana ir Jiva Goswami laikosi tos pačios nuomonės apie Radhą ir Krišną. Jie gali būti garbinami kaip vedę, svakiya rasa arba nesusituokę, parakiya rasa, nes abu šie žaidimai yra amžini.

Ramanandžiai atmetė šiuos argumentus. Kovodami dėl savo religinės ir politinės galios, jie vėl kreipėsi į Jai Singhą. Kadangi Radha ir Krišna nebuvo susituokę, skundėsi ramanandžiai, jų garbinimas kartu pateisina abejotinus jų santykius. Ramanandžiai taip pat kritikavo gaudijus už tai, kad jie garbina Krišną, prieš tai nepagerbdami Narayanos.

Norėdamas nuraminti ramanandžius, Jai Singhas pasakė jiems, kad paprašys gaudijų pastatyti Radharani dievybę atskirame kambaryje. Jis taip pat paprašys jų paaiškinti, kodėl jie pažeidė vaišnavų etiketą, apleisdami Narayanos garbinimą, ir paprašys įrodyti savo ryšį su Madhva sampradaya.

Tuo metu Vrindavane gyveno Višvanatha Čakravarti, didžios reputacijos žinovas. Višvanatha gimė 1646 m. Bengalijos kaime, pavadinimu Saidabadas, kur praleido pirmuosius savo gyvenimo metus. Kaip ir kiti jaunieji atsižadėjusieji, Višvanatha susidūrė su problemomis dėl savo šeimos, jaunystėje jį sužadėjo, kad pririštų prie naminio gyvenimo. Būdamas vedęs, Višvanatha daug studijavo, o gyvendamas su šeima Saidabade parašė puikius vaišnavų šventraščių komentarus.

Gyvendamas Saidabade, Višvanatha priėmė iniciaciją iš Radharamana Čakravarti ir studijavo Šrimad Bhagavatam bei kitus vaišnavų šventraščius kartu su Radharamana tėvu Krišnakarana Čakravarti. Radharamana buvo per tris kartas nutolęs nuo pagrindinio jų giminės mokytojo Narottama Dasa Thakuro.

Ilgainiui Višvanatha paliko savo šeimą ir išvyko į Vrindavaną, kur gyveno Radha kundoje. Jis oficialiai priėmė atsižadėjusiojo drabužius ir buvo vadinamas Harivallabha. Jis toliau rašė ir pamokslavo, o galiausiai tapo Gaudijos bendruomenės Vrindavane vadovu.

Kai Govinda 1707 m. persikėlė į Rajastaną, Višvanathai buvo daugiau nei šešiasdešimt metų.

Senstantis žinovas kupinas susidomėjimo stebėjo įvykius Ambere. Kaip Govindai ir jo šventikams seksis toje pliuralistinėje aplinkoje, kur tarpusavyje varžėsi jaunojo karaliaus atsidavimas, ramanandžių priešiškumas ir grėsmingas daugelio sektų buvimas?

Višvanatha reguliariai bendravo su Ambero vaišnavų šventyklų mahantomis. Nors jis ir tikėjosi nemalonumų iš ramanandžių, nesutarimai tūnojo metų metus, kol iškilo grėsmė Gaudijos šventikams ir palietė Dievybių garbinimą.

Višvanatha pasikvietė Baladevą. “Turime paneigti ramanandžių iškeltus aspektus”, – pasakė Višvanatha savo protežė. “Tai nebus lengva, bet mes galime juos nugalėti”.

Baladeva pasipiktino ramanandžių kritikos įžūlumu. “Kodėl turime įrodinėti savo giminės teisėtumą?” – pasiteiravo jis. “Aukščiausiasis Viešpats Šri Krišna pasirodė kaip Viešpats Čaitanya, kad įtvirtintų tikrąją religiją šiam ginčo amžiui. Kai pats Dievas sukuria religinę tradiciją, kas gali išdrįsti abejoti jos teisėtumu?”

Višvanatha atsakė, “Ramanandžiai ja abejoja ir savo kritiką grindžia Padma Puranos teiginiu, kad šiame amžiuje yra keturios sampradayos, arba mokinių įpėdinystės linijos. Puranoje sakoma, Šri brahma rudra sanaka vaišnava kšiti pavanah čatvaras te kalau bhavya hy utkale purušottama. Tai reiškia, kad keturios vaišnavų sampradayos – Šri, Brahma, Rudra ir Kumara – valo žemę”.

“Taip, – atsakė Baladeva, – aš žinau šią eilutę. Ir ramanandžiai sako, kad žodžiai utkale purušottama reiškia, jog šių keturių sampradayų vienuolynai yra Orisoje, Purušottama kšetroje, Džagannatha Puri mieste.

“Tačiau tikroji prasmė yra ta, kad Aukščiausiasis Viešpats Purušottama yra šių keturių sampradayų kvintesencija. Ir kai Jis pasirodo Kali yugoje, Jis gyvena Džagannatha Puryje kaip Šri Čaitanya Mahaprabhu. Taigi gaudijų linija yra ne penktoji sampradaya, o keturių sampradayų esmė”.

Višvanatha ir Baladeva naktį praleido aptarinėdami kitus ramanandžių nesutarimus dėl Viešpaties Čaitanyos judėjimo. Jie parengė strategiją, pagal kurią nugalėtų ramanandžius.

Višvanatha pasiuntė Baladeva su Krišnadeva Sarvabhauma į Amberą. Baladevos atvykimas ten buvo nepaskelbtas. Jis buvo naujokas gaudijų bendruomenėje, nežinomas net tarp Ambero gaudijų mahantų. Ir jis buvo jaunas. Niekas, net iš jo paties tradicijos atstovų, neįtarė, kad nepretenzingame šio Gaudija šventojo iš Vrindavano pavidale gyvena filosofijos milžinas. Baladevai sunkiai sekėsi gauti audienciją pas karalių. O kai pagaliau jam pavyko tai padaryti, ramanandžiai dvare jau buvo pasiruošę.

“Pone, – tarė Baladeva karaliui, – atvykau išsklaidyti abejonių dėl Gaudija sampradayos ir jos garbinimo metodų”.

“Jūsų Didenybe, – įsiterpė vienas iš ramanandžių panditų, – mes prašome pasikalbėti su juo tiesiogiai!”

Jai Singhas atsisuko į Baladevą. “Tu gali kalbėti”, – tarė karalius, įsitikinęs, kad jei Krišna iš tiesų yra Aukščiausiasis Viešpats, Jis pasirūpins savo gynyba.

Ramanandžiai pradėjo puolimą, kuris, jų įsitikinimu, turėjo užtikrinti jų autoritetą.

“Problema, – sakė jie Baladevai, – ta, kad tu nepriklausai tinkamai sampradayai. Todėl mes negalime priimti jūsų panditų parašytos literatūros”.

“Aš priklausau Madhvos sampradayai”, – užtikrintai patvirtino Baladeva.

“Mane Mysore įšventino Madhvos ordino Tirtha. Tačiau Radhadamodara Goswami ir Višvanatha Čakravarti iš Gaudija sampradayos taip pat yra mano guru. Jie išmokė mane Bhagavatos filosofijos”.

Ramanandžiai nustebo.

Baladevos Madhvos iniciacija reiškė, kad jie turėjo pripažinti jį kaip kvalifikuotą sanyasį ir autorizuotos linijos panditą. Tačiau jie tikėjosi, kad jo jaunystė gali reikšti įgūdžių trūkumą. Jie susitelkė. “Gal tu ir esi iš Madhva sampradayos, bet kiti gaudijai – ne!”

Baladeva išlaikė orumą ir pateikė svarbiausią įrodymą. “Tai Gaura ganoddeša dipika, kurią daugiau nei prieš šimtą metų parašė Kavi Karnapura. Šiame rankraštyje išsamiai aprašyta mūsų kilmė iš Madhvos”.

Baladeva pateikė rankraštį apžiūrėti.

Ramanandžiai dar kartą paprieštaravo. “Jei gaudijai teigia kilę iš Madhvos, tuomet savo argumentus turite pagrįsti Madhvos Brahma sutros komentaru. Mes žinome, kad gaudijai neturi savo komentaro”.

Baladeva pagalvojo. Gaudijai niekada nebuvo parašę Vedanta sutros komentaro, nes jie priėmė Šrimad Bhagavatam kaip natūralų komentarą. Vyasa yra abiejų šių kūrinių autorius, o Viešpats Čaitanya mokė, kad kai autorius komentuoja savo paties kūrinį, jo nuomonė yra geriausia.

Baladeva žinojo, kad ramanandžiai atmes šį argumentą. Tačiau jis taip pat žinojo, kad jei pasinaudos Madhvos komentaru, turės problemų, nes Madhvos komentaras nepateisintų gaudijų praktikuojamo garbinimo stiliaus. Taigi Baladeva nusprendė, kad jam reikės pačiam parašyti gaudijų komentarą. Šis komentaras turėtų būti paremtas Madhvos komentaru, tačiau jame galėjo būti tam tikrų leistinų skirtumų. “Aš parodysiu jums mūsų komentarą, – tarė Baladeva. “Prašau, leiskite man jį atnešti”.

“Iš tiesų, atsiųskite jį”, – leido ramanandžių atstovas.

“Tai nebus įmanoma”, – atsakė Baladeva. “Man prireiks kelių dienų jam parašyti”.

Ramanandžiai buvo apstulbe. Ar Baladeva galėtų parengti komentarą per kelias dienas? Kaip įžūlu! Bet jei Baladeva iš tiesų galėtų jį parengti, ramanandžių pozicijoms galėtų iškilti grėsmė. Ar jie turėtų suteikti jam reikiamo laiko?

Jiems nespėjus pasisakyti, įsiterpė karalius Jai Singhas. “Taip, laikas suteikiamas. Paruoškite komentarą ir praneškite mums, kai jis bus paruoštas. Turėtumėte žinoti, kad jei nepateiksite tinkamo komentaro, mes priimsime ramanandžių kritiką kaip pagrįstą. Tačiau nesiimsiu jokių veiksmų dėl jų reikalavimų, kol neturėsite galimybės pateikti savo komentaro ir argumentų”.

Baladeva išėjo iš susirinkimo, paskui jį išėjo Krišnadeva Sarvabhauma. Baladeva pamatė save marionete Viešpaties rankose. Jis drąsiai kalbėjo susirinkime, bet ar Dieviškasis Lėlininkas vadovaus jo plunksnai?

Baladeva išvyko į Govindapurą. Prisistatęs Govindai, jis atsiklaupė ir meldėsi. “O Govinda, Tavo bhaktas Višvanatha pasiuntė mane čia ginti Tave ir Tavo bhaktus, bet aš negaliu to padaryti! Aš esu tik siela, puolusi į neišmanymą. Jei nori, Tu gali suteikti man galią parašyti Vedanta sutros komentarą, kuris šlovintų Tave. Jei Tu nori, aš parašysiu tiesas, kurių išmokau iš Tavo bhaktų ir Tavo šventraščių. Tikiu, kad dėl Tavo malonės šios tiesos pasirodys pačios logiškiausios”.

Tada Baladeva ėmė rašyti. Vos pailsėjęs, jis rašė, meldėsi ir vėl rašė. Bėgo dienos ir naktys, bet jis nesustojo. Kai kurie istorikai teigia, kad jis rašė vieną mėnesį. Kiti sako, kad jis rašė tik septynias dienas.

Bet kuriuo atveju Baladeva netrukus grįžo iš Govindapuros. Iki tol įvairios šalys jau buvo sužadinusios aistringus lūkesčius. Jai Singhas, tikėdamasis, kad gaudijai bus išteisinti, ypač nekantravo pamatyti komentarą. Tačiau ramanandžiai komentaro laukė su tam tikru nerimu, tikėdamasis, kad jiems pavyks lengvai jį nugalėti.

Baladeva įžengė į Galtoje sušauktą debatų teismą. Jis stovėjo vienoje pusėje su Gaudija mahantais. Priešais juos stovėjo Ramanandi panditai. Posėdžiui pirmininkavo karalius Jai Singhas, dalyvavo didikų ir mokslininkų auditorija.
Karaliui leidus, Baladeva atsistojo.

“Šis komentaras, – pasakė jis, pristatydamas savo darbą, – paremtas Madhvos komentaru, tačiau yra keletas svarbių skirtumų. Jei jį panagrinėsite, pamatysite, kad jame palaikoma Gaudijos filosofija, kurios mokė Viešpats Čaitanya”.

Ramanandžių panditas žengė į priekį ir paėmė Baladevos komentarą. “Kas yra šio veikalo autorius?” – paklausė jis.

Baladeva atsakė: “Komentaro pavadinimas yra Govinda bhashya. Govinda įkvėpė šį darbą. Šri Čaitanyos Mahaprabhu pageidavimu aš pateikiau tiesiogines sutrų reikšmes. O mano komentarai paremti mano guru mokymais”.

Išsilavinę Ramanandi kontingento nariai išnagrinėjo pirmąją bhashyos dalį, kad nustatytų, ar viskas yra taip, kaip teigė Baladeva.

Atstovas pripažino. “Madhvos įtaka šiame komentare neabejotinai akivaizdi, tačiau turėtume išnagrinėti kai kuriuos skirtumus”.

Tada Baladeva aptarė kiekvieną ramanandžių prieštaravimą dėl gaudijų garbinimo būdo.

“Kiekvieną Gaudijos praktikos aspektą išaiškinau trečiajame skyriuje, – sakė jis. “Kadangi jūsų kritika susijusi su mūsų garbinimo stiliumi, turėtumėte atsiversti trečiąjį skyrių, kad pamatytumėte, kaip Vyasa, Vedanta sutros autorius, numatė mūsų garbinimą.

“Jūs prieštaraujate mūsų Radhos su Govinda garbinimui, paviršutiniškai motyvuodami tuo, kad jie nėra susituokę. Nuo keturiasdešimto iki keturiasdešimt antro teksto pateikiau tikrąją Radhos padėtį Krišnos atžvilgiu. Radha yra amžina Krišnos energija ir niekada nuo Jo neatsiskiria. Jų santykiai gali būti parakiya arba svakiya, bet tai neturi įtakos Jų sąjungos amžinumui. Jūsų atliktas Radhos ir Govindos atskyrimas yra dirbtinis ir todėl įžeidžia Viešpatį, kuris labai myli savo moteriškąją energiją.

“Jūs kritikavote mūsų pomėgį garbinti tik Krišną, pamirštant Narayana, Višnu garbinimą, kuris, kaip sakote, yra privalomas visiems vaišnavams. Šį klausimą aptariau savo komentare keturiasdešimt trečiame tekste. Pasak Vedanta sutros, Narayaną galima garbinti bet kuriuo Jo pavidalu, įskaitant ir Krišną. Joks šventraščio nurodymas nedraudžia garbinti Govindos, atskirai nuo Narayanos”.

Baladeva kalbėjo toliau, o ramanandžiai stovėjo beginkliai. Jis kalbėjo iškalbingai ir išsamiai. Ramanandžiai taip ir nesugebėjo paprieštarauti.

Pasibaigus Baladevos pasisakymams, karalius Jai Singhas laukė, svarstydamas įrodymus. Ramanandžių tylėjimas patvirtino jo paties nuomonę.

Savo sprendimą jis paskelbė trumpu, bet įtikinamu pareiškimu. “Įrodymai, pagrindžiantys gaudijų teisėtumą, yra nepaneigiami. Nuo šiol gaudijai turi būti pripažįstami ir gerbiami kaip įgaliota religinė sekta. Įsakau sujungti Radha su Govinda.”

Gaudija mahantai Ambere, pagaliau išsivadavę nuo ramanandžių smerkimo, atšventė pastatydami pergalės šventyklą ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Galtos slėnį. Šventyklos Dievybė buvo tinkamai pavadinta – Vijaya Gopala, Nugalėtojas Gopala.

Baladeva grįžo į Vrindavaną, kur ėmė vadovauti Gaudijos bendruomenei. Jis ir toliau rašė. Ištikimas Jivai Goswami ir atsidavęs Viešpačiui Čaitanyai, jis parengė dešimties pagrindinių Upanišadų ir devynių Vrindavanos Goswamių veikalų komentarus. Jis taip pat parašė originalių gramatikos, dramos, prozodijos ir poetikos darbų. Iki pat mirties jis buvo neginčijamas vaišnavų teologijos autoritetas.

Jai Singhas buvo patenkintas dėl Baladevos pergalės prieš ramanandžius. Jis rado vaišnavų religijų sintezę. O Radha, kaip ir amžinybėje, vėl susijungė su Govinda ant altoriaus. Jai Singhas atsidavė Govindai ir nugyveno ilgą, produktyvų karaliaus ir žinovo gyvenimą.

1714 m. Jai Singhas perkėlė Govindą į Jai Nivasos sodus ir įrengė Jį sodo namelyje, kur Jis buvo garbinamas dvidešimt vienerius metus. 1735 m. karalius pastatė Govindai šventyklą Jaipuro rūmų teritorijoje. Vėliau Jai Singhas Govindą paskyrė Jaipuro karaliumi, o pats priėmė ministro pareigas. Nuo to laiko jo karališkajame antspaude buvo užrašyta šri govinda deva čarana savai jai singh šarana, Viešpats Govinda, prie kurio kojų prisiglaudžia Jai Singhas.