Kartais savo laisvės vienatvėj
tuščiame name kur aplink tyla
ir ypatingai kai už langų skverbiasi žiema
gaudžia aukštos pūšų viršūnės
ir beribis žvaigždėtas dangus įsiurbia
silpnumo akimirkos apimtas
Dievą ir savo tikslą užmiršęs
pilna esybe vienišumą aprėpęs
baimės ir mirties išgąsčio apsėstas
ilgiuosi artimos šalia
su kuria galėčiau dalintis.