Ilgus metus turėjau puikią likimo dovaną, buvau užsidegęs. Ta ugnis buvo tokia nuostabi, jog įkvėpdavo gyventi. Neturėjau beprasmybės duobių, suspėdavau ir mokytis, ir svajoti, planuoti, kurti, siekti ir pasiekti, praleisti laiką su draugais ir kolegomis, įsimylėti ir puoselėti santykius, dalyvauti ilgose vakarėliuose ir išsimiegoti. Visa tai ėjo iš vidaus. Man nereikėjo sau priminti kažką daryti. Jei sportodavau, tai dariau nes norėjau, tame nebuvo jokių išskaičiavimų. Jei leisdavau laiką susitikimuose, tai dariau nes norėjau, o ne dėl to, jog reikia.

Tačiau pradėjau keistis. Pradėjau jausti vis aštresnį beprasmybės skonį. Ir išties, kokia prasmė ten, kur jos apriori negali būti? Kokia prasmė materijoje, laikinoje ir netikroje? Ši būsena mane dengė kaip negailestinga banga, gesindama aistras, siekius ir tikslus. Pasekoje, palaikyti ugnį savo veiklai, emocijoms ar praktikai man tapo kaip nereali pasaka. Ugnies, niekaip negaliu užkūrti. Ir būtent meilė yra ugnis, ji didžiausias motyvas gyventi. Net materialaus pasaulio variklis yra sąlygota meilės forma. Netgi ji, begalo saldi ir trūkstamoji žmogaus mažorinė gyvenimo dalis.

Ir tai ne paslaptis, kad vienintelė mane įkvepiantį dvasinė viltis yra meilė. O kas dar? Kas dar gali būti įdomaus dvasinėje praktikoje? Ar religijoje? Nieko. Tik meilė. Juk Vrindavano gyventojams nėra nieko brangesnio už Krsną. Indros rūstybė? Demonai, nelaimės, pavojai? Kas tai? Kam tai rūpi? Bhagavanas? Jay Bhagavan, ir tiek. Yra tik meilė. Pašėlusį, pamišusį, išprotėjusį. Štai gyvenimas, prana, štai gaivaus oro gūsnis.

Man reikia meilės. Tokios, kurią galiu paimti į rankas, apčiuopti, paliesti, pajausti. Nebegaliu daugiau klausytis apie askezes, sadhanas, praktikas ir visus kitus absurdus. Man reikia meilės. Kodel aš jos negaunu? Atsižadėjau iliuzinės meilės, bet dieviškosios su žiburiu nerasi! O gal visos mano dvasinės patirtys tebuvo savitaiga su įsivaizduojama perspektyva į ateitį? Ar galėsiu apkabint, prisispaust ir žiurėt tai meilei į akis, pamiršdamas viską ir visus aplinkui? Kur ta meilė? Aš nežinau, kiek dar ištempsiu, bet jauču vis didesnį spaudimą. Ir tai mane gasdina. Ir ne, aš nekalbu apie ekstazę, aš kalbu apie puolimą.